Pastaruoju metu daug ir aršiai diskutuojama dėl Vilniaus viešojo transporto bilietų branginimo, kas, pasak savivaldybės atstovų, padėtų toliau tobulinti, žalinti Vilniaus viešąjį transportą. Tačiau spręsti vien tik viešojo transporto žalinimo klausimo neužtenka. Siekdamas pelnytai vadintis „Europos žaliąja sostine 2025“, Vilnius turėtų kompleksiškai žiūrėti į visas miesto valdymo sritis.
Miestas yra sudėtingas organizmas, jame egzistuoja tam tikra infrastruktūra ir ryšiai, miesto gyvenimo dėsniai. Gyventojai šiandien koncentruojasi ir telkiasi į miestus – jau apie 60 proc. planetos gyventojų populiacijos gyvena miestuose. Jeigu miestas turi viziją tapti žalesnis – o žalumas yra sąlygų gyventi kūrimas kuo mažiau kišantis į gamtą, – jis nuosekliai mažais žingsniais ta kryptimi ir turėtų eiti. Paanalizuokime, kaip šioje srityje sekasi Vilniui?
Energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių
Vertinant per energetikos prizmę, Vilnius iš tiesų yra žalias – 90 proc. miestiečiams reikalingos šilumos pagaminama iš tvaraus vietinio biokuro, tik 10 proc. – iš dujų, jos skirtos tik itin šaltiems žiemos periodams. Tačiau savivaldybė niekaip neskatina elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių (pavyzdžiui, saulės jėgainių ant pastatų stogų), energetinių bendrijų kūrimosi. Energetinės bendrijos – tai miestams tinkantis energetinio skurdo mažinimo įrankis, kuris, deja, Vilniuje neišnaudojamas. Energetinė bendrija – tai žmonių bendruomenė, kur visi kartu yra energetikos objekto bendrasavininkiai, kartu gaminasi energiją savo poreikiams. Taigi energetikos srityje, sakyčiau, Vilnius yra pusiaukelėje į tikslą – apsirūpinti energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
Įstrigusios renovacijos prakeiksmas – energija yra tiesiog švaistoma
Antra sritis būtų sostinės pastatų efektyvumas – kiek efektyviai pastatai naudoja tą pagamintą šilumos ir elektros energiją. Liūdnas faktas, kad vis dar ją švaistome 9 senuose namuose iš 10.
Jau turime tokių rajoninių centrų, kur, pavyzdžiui, 100 proc. daugiabučių yra renovuota. Vilniuje šis procentas yra apie 10-12 proc. ir tai – didelė bėda ir gėda. Vilniuje yra apie 5 000 daugiabučių, pastatytų iki 1993 metų. Faktas, kad jiems būtina renovacija ir energetinio efektyvumo didinimas. Jeigu pažiūrime į tokius rajonus, kaip Fabijoniškės, Šeškinė, ypač – Naujininkai, matome tuos pačius sovietinės statybos namus nerenovuotus, o tai reiškia, kad šiluma naudojama neefektyviai, energetinė infrastruktūra yra neatnaujinta. Todėl renovacijos situacija Vilniuje yra nepatenkinama.
Teritorijų planavimas: paleidome vadžias, kurių jau nebesugaudys joks miesto architektas
Dar vienas labai svarbus „žaliojo“ miesto dėmuo – teritorijų planavimas. Mano nuomone, Vilniuje jau 35-erius metus vyksta miesto drieka.
Vilniuje yra apie 5 000 daugiabučių, pastatytų iki 1993 metų. Faktas, kad jiems būtina renovacija ir energetinio efektyvumo didinimas. Žmonės iš savo nerenovuotų daugiabučių keliasi į pakraščius – mažus rajonus, kur iniciatyva priklauso jiems patiems. Jie ten stato namus – ir miestas tai leidžia. Vilniaus miestas yra išsiplėtęs iki 400 kv. kilometrų – kaip Paryžius! Bet infrastruktūros pakraščiuose nėra. Ten turime 800 km neasfaltuotų gatvių – be jokių šaligatvių, be apšvietimo, nesaugių ir purvinų. Joks viešasis transportas ten nevažiuoja ir niekada nevažiuos. Padarytos (ir toliau daromos) planavimo klaidos lemia daug iš to sekančių problemų. Gyventojams reikia vaikų darželių, mokyklų, gydymo įstaigų, kurių jų savarankiškai sukurtame rajone tiesiog nėra. Todėl visi susėda į automobilį ir išrieda į miesto centrą, o čia – didžiulės automobilių spūstys… sukurtos tos pačios gausos iš miesto pakraščių į centrą vykstančių vilniečių, kurie veža savo vaikus į mokyklas, darželius, būrelius, o vakare – atgal.
Panašu, kad kol kas miesto planavimas yra vykdomas pagal nekilnojamojo turto plėtotojų interesus, o ne miesto žaliąją viziją.
Vandens tvarkymas: lašišos, gaunančios pliūpsnį nuotekų, ir vis platesni lietaus nuotakyno vamzdžiai
Dar vienas žaliojo miesto požymis – vandens taupymas ir nuotekų tvarkymas. Kitaip tariant, visi veiksmai, ką darome su vandeniu. Geriamo vandens kokybė Vilniuje yra tikrai gera, jį galime gerti tiesiai iš krano, nebūtina pirkti vandens buteliukuose. Įgyvendinta „Vilniaus vandenų“ valdomos nuotekų valyklos renovacija, taigi, šioje srityje padaryti keli didesni žingsniai pirmyn. Vis dėlto, nuotekų išvalymas vis yra nepakankamas.
Pirmiausia įtarimų kelia ir stebina, kodėl vandens mėginiai, skirti taršai ištirti, yra imami už maždaug kilometro nuo išvalytų nuotekų išleidimo vietos. Jei mėginiai būtų imami iš tos vietos, kur nuotekos išleidžiamos, žinotume realią situaciją. Kita problema, kurią turime Vilniaus mieste – kad lietaus nuotakynas kai kur yra subendrintas su buitinių nuotekų tinklu. Ir todėl, pavyzdžiui, lietaus nuotekų išleistuvės ties Drujos gatve į Vilnelę nuolat smirda. Mes kovojame už švarias upes, lašišas, bet leidžiame sau į šias upes leisti nevalytas nuotekas!
Kartais, po didelės liūties, Vilniaus gatvės patvinsta, nes lietaus nuotakyne tiesiog netelpa toks vandens kiekis. Kodėl? Nes vos gavę valdyti kokią nors teritoriją, mes ją iškart asfaltuojame, „trinkelizuojame“, atimdami bet kokį žemės lopinėlį, kur tas vanduo gali nutekėti.
Tuo pat metu renovuojame lietaus nuotakyną, darbai nuolat vyksta – ir vis negana. Reikėtų svarstyti, kaip tą miesto vandenį panaudosime ateityje, kai jo poreikis dėl klimato kaitos poveikio išaugs. Juk galime jį surinkti į rezervuarus ir panaudoti, pavyzdžiui, augalams laistyti. Tai būtų žaliojo miesto sprendimas.
Miesto pievos ir biologinė įvairovė – buvo nueita į kraštutinumus
Dar vienas aspektas – žaliosios teritorijos. Vilnius žalias atrodo žvelgiant iš viršaus, tačiau jei analizuotume miesto žaliąsias erdves – skverus ar parkus, pieveles, pastebėtume, kad jų mažėja. Žalioji erdvė paaukojama naujoms statyboms. Nėra aiškios vizijos, kaip mieste valdomos žaliosios teritorijos ir kiek jų turėtų būti. Geriausia iliustracija, kėlusi daug vilniečių tarpusavio ginčų – pievų (ne)šienavimas Vilniaus mieste. Manau, jog mero Remigijaus Šimašiaus administracija tiesiog blogai suprato patį pievų nešienavimo principą. Žolės pjovimas pagal augalų žydėjimo ciklus padeda išsaugoti biologinę įvairovę – tas tiesa, tačiau taip reikia elgtis su didesniais pievų masyvais, kuriuose gyventojai nesilanko. Ten, kur žmonės vaikšto, vedžioja šunis, natūralu, kad reikia šienauti ir palaikyti tvarką. Žaliajam Vilniui vis dar reikia atrasti pievų šienavimo sistemą ir sveiką balansą.
Rūšiuoti išmokome, bet iki efektyvaus atliekų panaudojimo naujiems gaminiams – dar toloka
Teigiamai vertinu sostinėje veikiančią rūšiavimo sistemą, nes gyventojai patys gali geriausiai išrūšiuoti antrines žaliavas ir tokiu būdu prisidėti prie jų perdirbimo. Puikiai veikia ir gėrimų pakuočių depozito sistema. Tačiau manau, kad šiuo metu didžiausias sukurtos atliekų tvarkymo sistemos skaudulys sostinėje vis dar yra maisto atliekų rinkimas į oranžinius maišelius. Kodėl? Oranžiniai maišeliai yra presuojami bendrų buitinių atliekų išvežimo mašinose, sudraskomi: iš jų išsilieja skysčiai, kaulai juos praduria. Bet blogiausia, kad po apdorojimo mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiuose didelė dalis oranžinių maišelių su kitomis atliekomis nukeliauja į deginimą. Tai rodo, kad sistema nėra iki galo apgalvota.
Žaliąsias atliekas būtina panaudoti pagal žiedinės ekonomikos principus – gaminant kompostą, biodujas, trąšas (humusą), ar kitu būdu. Taip pat noriu iškelti klausimą, kur ir kada Vilniuje atsiras tekstilės perdirbimo įrenginiai ar gamykla? Kodėl nepanaudojame tos tekstilės gaminti šilumos izoliacijos ar garso izoliacijos priemonėms? Nepanaudota tekstilė šiuo metu irgi keliauja į atliekų deginimą energijos gamybai. O Vilniuje – nes būtent čia yra didžiausia gyventojų (o kartu ir tekstilės pertekliaus) sankaupa – tokia gamykla yra tiesiog būtina.
Vardan žalesnio viešojo transporto einama bilietų branginimo keliu
Vis tik didžiausias ir daugiausia visuomenės pasipiktinimo paskutiniu metu sukėlęs Vilniaus savivaldybės sprendimas – beveik dvigubai branginti viešojo transporto bilietus nuo šių metų liepos mėnesio. Pakėlus kainas vienkartinis 30 minučių viešojo transporto bilietas kainuotų 1,25 euro, o 60 min – net 1,75 euro. Mėnesio bilietas brangtų nuo 29 eurų iki 45 eurų.
Kadangi miestas jau išsikerojo į visas puses, turbūt neįmanoma išsodinti toliau gyvenančių jo gyventojų iš automobilių. Mano nuomone, patogumo atžvilgiu, netgi dabartinės kainos yra per aukštos (60 euro centų už 30 min. viešojo transporto bilietą ir 90 euro centų už 60 min. galiojantį bilietą).
Viešasis transportas patogus galbūt centrinėje miesto dalyje, tačiau pakraščiuose jo trūksta. Kadangi miestas jau išsikerojo į visas puses, turbūt neįmanoma išsodinti toliau gyvenančių jo gyventojų iš automobilių. Tačiau tokiu atveju reikia įdėti pastangų, kad jie galėtų maksimaliai greitai pasiekti miesto centrą, o tam reikia toliau tobulinti pagrindinių miesto gatvių infrastruktūrą, statyti 2-3 lygių sankryžas ir panašiai. Tyrimas parodė, jog vidutinis vilnietis per metus praleidžia 136 valandas automobilių spūstyje. Tai yra gerokai per daug. Todėl pagrindinių gatvių suderinimas, parkavimo vietų pasiūla kartu su patogiu viešuoju transportu, galėtų tapti išeitimi.
Tuo metu daugiau nei 400 miesto dyzelinių autobusų kasdien naudoja dešimtis tonų taršaus dyzelinio kuro, į aplinką išmeta kietąsias daleles. Šį transportą tikrai reikia žalinti. Tačiau nesutinku, kad siekiant šio tikslo reikia taip drastiškai kelti kainas! Kainas reikia didinti palaipsniui, po truputį – tik taip viešasis transportas taps patraukliu.
Vietoje to, kad miestas pirktų brangius elektrinius autobusus – galėtų pirkti tiesiog autobuso pravažiuojamus kilometrus, šalies verslininkai tokią paslaugą gali pasiūlyti. Ir gatvių humanizavimas (siaurinimas), jei būtų vykdomas logiškai, taptų patraukliu. Kai kuriose, pavyzdžiui, D kategorijos kvartalinėse gatvėse tai įmanoma. Ten žmonės gali netgi ant šaligatvių statyti vazonus ar kurti pėsčiųjų zonas. Tačiau pravažiuojamosios, C kategorijos gatvės, kuriose vyksta viešojo transporto judėjimas negali būti siaurinamos, nes iškart susiduriame su problemomis: žiemą negali pravažiuoti sniego valymo mašinos, bet kuriuo metų laiku – ugniagesiai.
Galiausiai paskutinė problema yra elektrinių automobilių prieinamumas mieste. Vis dar neįsivaizduoju, kaip daugiabučio gyventojas galėtų būti elektromobilio savininkas. Iš tiesų reikėtų keisti visą elektros infrastruktūrą – prie daugiabučių turėtų būti atvesti didesnės galios įvadai. Tuomet žmonės galėtų pasikrauti nuosava, pigia elektra, o ne iš elektromobilių stotelių, kur kaina yra dviguba ar triguba.
Miesto biudžetas pasiekė pusantro milijardo eurų – su tokia suma galima nuveikti daug
Aš neturiu vilties, kad miestas išsivaduos iš asmeninių automobilių. Tačiau esu įsitikinęs, kad Vilnius gali būti švaresnis, su geresne oro kokybe. Reikėtų ne kovoti su asmeninių automobilių vairuotojais (siaurinamos gatvės, mažinamos parkavimo vietos, branginamas parkavimas) – o į problemą žvelgti kompleksiškai, ieškoti alternatyvų. Man yra žinoma, kad Vilnius yra paruošęs planus bent kelioms parkavimo aikštelėms aplink miesto centrą. Ten vairuotojai galėtų atvažiuoti ir pasistatyti automobilius. Juolab, kad miesto biudžetas išaugo iki 1,5 milijardo eurų. Tai yra didžiuliai pinigai! Tebūnie, jei už tuos pinigus bus padaroma reikalingų dalykų, o ne samdomos viešųjų ryšių kompanijos „žaliems“ darbams viešinti.
Remigijus Lapinskas yra Žaliosios politikos instituto prezidentas