Šį savaitgalį baigėsi pirmasis projekto „Išsaugokime Neringą“ etapas – tris dienas trukusi darbinė sesija, kurios metu VšĮ „Mes Darom“ kartu su Žaliosios politikos institutu, mokslininkais, Neringos miesto savivaldybės bei Kuršių nerijos nacionalinio parko atstovais apžiūrinėjo Kuršių nerijoje šiais ir ankstesniais metais įvykusių gaisrų padarinius bei kartu ieškojo geriausių būdų, kurie leistų ne tik atkurti miškus, bet ir užkirsti kelią tokioms nelaimėms pasikartoti ateityje.
„Projektą „Išsaugokime Neringą“ tikrai galime pavadinti unikaliu ir pirmuoju aplinkosauginiu projektu Lietuvoje, kurio metu savo patirtį bei žinias bendram tikslui suvienija ir kartu dirbs nevyriausybinių organizacijų, valstybinio sektoriaus atstovai bei mokslininkai. Džiaugiamės, jog produktyviai darbinei sesijai pavyko visus sukvieti į vieną vietą ir aptarti sekančius veiksmus, kaip geriausia būtų atkurti gaisrų išdegintus miškų plotus“, – sakė VšĮ „Mes Darom“ direktorė ir projekto iniciatorė Roberta Ažukaitė.
Pasak R. Ažukaitės, VšĮ „Žaliosios politikos instituto“ suburtų mokslininkų grupė kartu su „Mes Darom“ ir Neringos miesto savivaldybe bus atsakingi už ekspertinę projekto dalį, kuomet po gaisraviečių apžiūros bus parengta išsami analizė bei rekomendacijos, o jas galutinai suderinus su atitinkamomis institucijomis, tarp kurių ir iniciatyvą palaikanti Aplinkos ministerija, Kuršių nerijos nacionalinis parkas pradės atsodinimo darbus.
„Džiaugiamės, jog pagaliau Lietuvoje atsirado realus pavyzdys, kai dėl bendro tikslo susijungia ne tik atstovai iš skirtingų sektorių, bet NVO sektorių atstovauja net kelios nevyriausybinės organizacijos. Puikiai žinome, kad iki šiol NVO tinklas Lietuvoje nėra išplėtotas ir nevyriausybinės organizacijos daugiausia veikia pavieniui. Galbūt projektas „Išsaugokime Neringą“ parodys teigiamą pavyzdį ateities darbams. Šiame projekte jau žengtas pirmasis žingsnis, po kurio seks daug darbų, tačiau manome, jog susivienijus ir sutelkus jėgas galime tikėtis geriausių rezultatų“, – teigė VšĮ „Žaliosios politikos institutas“ projektų vadovė Vilma Gaubytė.
Mokslininkai, apžiūrėję šį pavasarį ir anksčiau Neringoje įvykusių gaisrų suniokotas miškų teritorijas, sutarė, jog geriausia šiuo atveju būtų dalį miško atsodinti, o dalį palikti natūraliam atsikūrimui. Detalesnės rekomendacijos, kokios išdegusių miškų atkarpos, kokiu tankumu ir kokiomis medžių rūšimis turi būti atsodinamos, paaiškės parengus studiją. Ją suinteresuotoms institucijoms ir visuomenei ketinama pristatyti lapkričio pabaigoje Nacionalinio DAROM forumo metu.
Ekspertų grupei vadovaujantis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto direktorius Marius Aleinikovas teigia, jog rekomendacijas svarbu parengti labai atsakingai. „Kuršių nerija yra labai jautri teritorija ir jau ne pirmą kartą pasikartojantys, šimtus hektarų sunaikinantys gaisrai rodo, jog atsodindami šias teritorijas negalime elgtis neapgalvojai. Miškų instituto mokslininkai buvo vieni iš rengėjų ir 2006 metais Smiltynėje išdegusios teritorijos atkūrimo projekto. Praėjus tiek metų dabar matome mūsų darbo rezultatus. Todėl, remdamiesi jais, galėsime įvertinti, kas šiandien buvo atlikta gerai, kokie sprendimai pasitvirtino ir tai galėsime pritaikyti šiais metais degusio miško atkūrimui“, – teigė M. Aleinikovas.
Pasak mokslininko, šiandien Kuršių nerijoje didžiausią pavojų plisti gaisrams kelia itin degios kalnapušės. Kiekvienas medis turi savo paskirtį, todėl racionaliai parengtas projektas leis suderinti visas medžių rūšis ir užtikrinti biologinę įvairovę, išvengti kitų gaisrų.
Prie Lietuvos mokslininkų prisijungė ir kviestinis svečias Kaspars Liepinš, dirbantis Latvijos miškininkystės tyrimų institute „Silava“, kuris taip pat yra Latvijos Mokslo tarybos ekspertas ir EFINORD-SNS šiaurinio miškų regeneracijos tinklo narys. „Latvijoje taip pat turėjome panašių nelaimių Liepojoje, Ventspilyje, todėl turime daug patirties atkuriant išdegusių miškų plotus. Manau, kad mūsų sukaupta patirtis padės ir išsaugant Neringą“, – sakė K. Liepinš.
Gaisras Smiltynėje įvyko šių metų balandžio 25 dieną. Nors ekstremali situacija buvo greitai suvaldyta, per gaisrą žmonės nenukentėjo, tačiau patirta didelių nuostolių – išdegė apie 130 hektarų medynų, kuriems sutvarkyti ir atsodinti prireiks 2-3 metų. Taip pat didžiulis gaisras Smiltynėje kilo dar 2006 m. gegužę. Tuomet ugnis buvo užgesinta tik po 5 dienų. Per tą laiką išdegė 236 hektarai Smiltynės miško.
Daugiau informacijos apie iniciatyvą: www.issaugokimeneringa.lt
