Šaltinis: www.delfi.lt
Pasaulinio garso rusų politologas ir žurnalistas, dirbęs ne tik Rusijos, bet ir JAV smegenų centruose, senas Lietuvos bičiulis Andrejus Piontkovskis kalba apie artėjantį Vladimiro Putino režimo žlugimą ir JAV suvokiamą būtinybę tramdyti suįžūlėjusią Kiniją. Vertindamas Lietuvoje vykstančius debatus dėl Visagino atominės elektrinės, politologas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad Europos energetinė priklausomybė nuo Rusijos bet kuriuo atveju mažės.
„Europa tampa vis labiau nepriklausoma nuo Rusijos dujų – dėl skalūninių dujų naudojimo perspektyvų. Amerikiečiai jau maždaug po vienerių metų turės laivyną, kuris galės masiškai eksportuoti skalūnines dujas“, – DELFI sakė A. Piontkovskis.
– Kokios yra V. Putino režimo gyvastingumo priežastys ir griūties prielaidos?
– Autoritariniai režimai gyvena tam tikrais ciklais. Tie ciklai grindžiami tam tikrais pamatiniais mitais. Antai sovietų režimas gyvavo ilgiau nei 70 metų, ir jį grindė „Didžiosios spalio revoliucijos“ mitas, žadėjęs „teisingumą“ visiems pasaulio dirbantiesiems. Savo ruožtu 1999 metais sukurtas V. Putino režimo mitas buvo grindžiamas tuo, kad Rusijos gyventojai sprogdinami jų namuose, o drąsus saugumo karininkas juos apgins.
– Ir dar „sudoros oligarchus“…
– Taip, „sudoros oligarchus“, ir Rusija nebebūsianti „parklupdyta“. Tad nesutikčiau su jumis tuo atžvilgiu, kad V. Putino režimas esąs, kaip sakote, „gyvastingas“. Jis gyvuoja viso labo 12 metų. Na, ir apskritai reikėtų kalbėti apie tris tokių režimų gyvavimo etapus. Pirma paprastai būna „herojinio mito“ stadija. Po jos – pakilimo, kulminacijos etapas. SSRS atveju šį antrąjį etapą atitiko pergalė Antrajame pasauliniame kare. V. Putino režimo viršūnė daug juokingesnė – pergalė kare su Gruzija.
Tačiau anksčiau ar vėliau masės ima nebetikėti grindžiamuoju metu. Prasideda trečioji režimo stadija, kai net valstybės elitą supykina nuo esamos padėties. V. Putino režimas jau pasiekė savo paskutiniąją – trečiąją stadiją.
Įvykių Šiaurės Afrikoje pavyzdžiai liudija, kad autoritariniai režimai miršta dėl dviejų esminių veiksnių: „apačių“ spaudimo ir valdančiosios viršūnėlės susipriešinimo.
– Tačiau nė vienas iš Jūsų minimų veiksnių Rusijoje kol kas neišryškėjo. Bent jau „apačių“ spaudimas atrodo gana menkas.
– Nepavadinčiau „menku“ dalyku šimtatūkstantinį mitingą Maskvoje. Tiesa, valdantysis elitas kol kas nėra susiskaldęs, nes bijo netekti valdžios svertų ir nuosavybės. Bet ir ši padėtis ilgai tokia neišliks.
Žinoma, jūs galite tvirtinti, kad 100 tūkst. ar 200 tūkst. demonstrantų sudaro visuomenės mažumą. Tačiau visas revoliucijas ir politines permainas lemia mažumos. Dauguma juk visada būna pasyvi. Esminis klausimas yra ne dėl daugumos arba mažumos. Esminis klausimas – kur toji V. Putino režimą remianti mažuma? Kur tie žmonės, kurie pasirengę ne balsuoti už V. Putiną, suvežti autobusais, bet aktyviai jį remti ir ginti, aukotis? Tokių žmonių iš esmės nėra. Tai liudija net Kremliaus užsakomos apklausos ir sociologinės analizės.
Neseniai atlikti tyrimai liudija, kad tarp tų, kurie per rinkimus balsavo už V. Putiną, nėra aistringų V. Putino šalininkų. Daugelis jų mano, kad V. Putinas yra vagis. O kai jų klausia – „kodėl už jį balsavote?“ – jie atsako, kad nenorėjo balsuoti už Vladimirą Žirinovskį arba Genadijų Ziuganovą, bijojo, kad gali prasidėti suirutė. Net valdantysis elitas vertina V. Putiną skeptiškai. Visa tai – režimo nuosmukio požymiai.
– Prieš keletą metų esate minėjęs ir kitą režimo žlugimo veiksnį: ekonomines problemas ir Rusijos teritorinės dezintegracijos grėsmę. Sakėte, kad valdantieji tuomet susės į malūnsparnius ir išskris į Vakarus, kur jie laiko sukaupę savo turtus. Ar šis scenarijus vis dar aktualus?
– Procesas jau vyksta. Per pirmus penkis šių metų mėnesius iš Rusijos išvežta 50 mlrd. dolerių. Tai – oficialūs centrinio banko duomenys. O valdančiųjų – tarp jų ir V. Putino – žmonos, meilužės ir vaikai jau gyvena Vakaruose. Dabar jau laikas pradėti kalbėti apie „apačių“ spaudžiamo režimo žlugimo technologijas ir scenarijus.
– Kada galima tikėtis V. Putino režimo pabaigos?
– Neįmanoma nuspėti tikslaus laiko. Vladimiras Iljičius Leninas dar 1917 m. pradžioje viešai kalbėjo apie tai, kad jo karta revoliucijos Rusijoje dar neišvys, kad jos sulauks tik jaunieji. O netrukus po tos jo kalbos caras atsisakė sosto. Neseniai toks konservatyvus politikas, kaip buvęs premjeras Michailas Kasjanovas prognozavo, kad V. Putino režimas žlugs po trejeto mėnesių. Tai įdomi prognozė. Bet gali būti ir taip, kad pratrauks dar pusantrų metų ar kiek ilgiau. Šiaip ar taip, pastarieji V. Putino veiksmai liudija, kad jis jau dabar ima elgtis neadekvačiai.
– Bet gal Rusijos opozicijai trūksta stipraus lyderio?
– Mes nenorime, kad į „blogo caro“ V. Putino vietą ateitų „geras caras“ – tarkime, Aleksejus Navalnas. Mes norime, kad Rusijoje tiesiog neliktų „caro“ pareigybės.
Šiuo metu Rusijos valdančiajame elite galime išskirti dvi grupuotes. Viena – susikūrusi jėgos struktūrų, tarp jų ir čekistų, iš kurių kilęs V. Putinas, pagrindu. Kita – vadinamieji „sisteminiai liberalai“. V. Putino aplinkos grupė yra prisivogusi gerokai daugiau už kitą valdančiojo elito dalį: vieni – milijardieriai, o kiti susikrovė gal dešimtis milijonų. Šių grupuočių atstovai vieni kitų nekenčia. „Sisteminiai liberalai“ norėtų atsikratyti V. Putino, bet jie bijo imtis prieš jį veiksmų, nes suvokia, jog nesugebės išlaikyti valdžios.
– Ką manote apie Eurazijos projektą?
– Gryna kvailystė. Valdančioji Rusijos viršūnėlė jam paprasčiausiai neturi lėšų. Maža to, norėdama jį įgyvendinti, Rusija turi būti patraukli. Net ir jums, lietuviams. Tačiau ji nėra patraukli nei ukrainiečiams, nei baltarusiams, nei kazachams, nei uzbekams. Aš asmeniškai pažįstų kai kurių Rusiją supančių valstybių vadovus. Privačiuose pokalbiuose apie Rusijos valdančiąją viršūnėlę jie kalba neslėpdami paniekos.
– Ar Ukraina nesuartės su Rusija?
– Ukrainoje keliskart demokratiškai keitėsi valdžia – ir parlamentinė, ir prezidentinė. Tai nemenkas pasiekimas, turėsiantis ilgalaikių padarinių. Nežiūrint visų dabartinio prezidento Viktoro Janukovičiaus daromų kvailysčių. Ukraina daug toliau pažengė Europos civilizacijos link nei Rusija. Galbūt per artėjančius rinkimus Ukrainoje nugalės dabartinė opozicija.
Na, o jūsų artimiausia kaimynė – Baltarusija su jos autoritariniu režimu juk taip pat nepuolė į Rusijos glėbį. Aleksandras Lukašenka mulkino Rusijos valdžią, keliolika metų žadėjęs prisijungimą ir susiliejimą, bet kaskart apgaudavo – ir išlaikė Baltarusijos nepriklausomybę. O juk Kremlius seniai svajoja prisijungti Baltarusiją. Kad ir kaip atrodytų keista, A. Lukašenkos režimas, laikydamasis įsitvėręs valdžios, sugeba tenkinti nacionalinės nepriklausomybės idėjos šalininkus – ir gerai, kad sugeba.
– Ką manote apie padėtį Europos Sąjungoje? Ar jai nereikėtų aktyvesnės Vokietijos lyderystės, kurios kol kas nematyti?
– Šiek tiek užstočiau Vokietiją – jis vis dėlto yra Europos ekonominė lyderė. Jie ekonominė padėtis Vokietijoje būtų buvusi blogesnė, ES būtų prasidėjusi griūtis. Ji yra Europos ekonomikos ramstis. Jai turėtų būti dėkingos ir Graikija, ir Ispanija, ir Italija.
Dėl tam tikrų istorinių priežasčių Vokietija vengia perkelti savo ekonominę lyderystę į politinę plotmę. Tačiau Angela Merkel kalba išmintingus dalykus apie tai, jog euro zonoje turėtų būti vieninga fiskalinė ir biudžetinė politika.
– JAV politologas Januszas Bugajskis neseniai rašė ir kalbėjo DELFI apie tai, kad Europoje stiprėja pataikavimo V. Putino režimui tendencijos. Net griežtesnio kurso šalininkė Lenkija pastaruoju metu pataikauja Maskvai.
– Na, Lenkija tiesiog nesėkmingai „perkrovė“ savo santykius su Rusija. Tačiau nesutikčiau su J. Bugajskiu dėl minėtos tendencijos. Per pastaruosius V. Putino vizitus į Berlyną ir Paryžių buvo matyti, kad su juo kalbamasi vis griežčiau. Maža to, Europa tampa vis labiau nepriklausoma nuo Rusijos dujų – dėl skalūninių dujų naudojimo perspektyvų.
– Turite galvoje JAV?
– Taip. Amerikiečiai jau maždaug po vienerių metų turės laivyną, kuris galės masiškai eksportuoti skalūnines dujas. Ir dar norėčiau pridurti, kad Europoje didėja nusivylimas V. Putino režimu – vis aiškiau suvokiama, kad tai ne kažin kokia „suvereni demokratija“, o tiesiog diktatūra. V. Putino režimo padėtis šiuo atžvilgiu pastaruoju metu blogėja, o ne gerėja.
– Ar Europai reikia tvirtesnio politinio stuburo? Ar reikalingos Jungtinės Europos Valstijos?
Taip, manau, Jungtinės Europos Valstijos yra reikalingos. Tačiau net ir Šaltojo karo metais tam tikroms Europos valstybėms, ypač prancūzams, buvo būdingas pasipūtimas ir negatyvumo demonstravimas JAV atžvilgiu. Tačiau europiečiai visada galėjo žaisti šiuos savo žaidimus kaip tik todėl, kad JAV karinė galia garantavo jų saugumą.
Tiesą sakant, mažai kas pakito. Karinės galios atžvilgiu Europa apskritai yra niekas. Tai liudijo kad ir karas Libijoje. Tad visas tas prancūzų burbėjimas dėl Amerikos tėra liguisti kompleksai, primenantys Rusijos kompleksus. Kai valstybė praranda pasaulinės galybės statusą, kaip nutiko prancūzams ir rusams, prasideda visos tos kalbos apie „Prancūzijos didybę“, „Rusijos didybę“ ir – priešiškumas Amerikai. Tai jau veikiau yra psichologijos nei geopolitikos problema.
– Bet ar Europai nederėtų mėginti susigrąžinti prarastą pasaulinę įtaką?
– Tai visai nebūtina: pasaulinės politikos problemos spręsis Ramiojo vandenyno regione. Tarp JAV, Kinijos ir Rusijos – kaip Kinijos vykdomos politikos aukos. Nes juk Rusija stačiai lįste lenda į Kinijos nasrus dėl savo idiotiško priešiškumo Amerikai. JAV prezidento administracija labai išmintingai elgiasi, perkeldama dėmesį į Ramiojo vandenyno regioną.
– Kažkuria prasme net gelbėdama Rusiją nuo Kinijos?
– Taip, jūs visiškai teisus, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Kinija per pastaruosius porą metų visai suįžūlėjo. Amerika juk dar prieš keletą metų palaikė kitokius santykius su Kinija, ir Rusijai toks jų bendradarbiavimas būtų grėsęs rimtomis problemomis. Tai, kad JAV nusprendė pasipriešinti įžūliai pasaulinei kinų ekspansijai, yra gera naujiena Rusijai. Deja, Kremlius to kol kas nesuvokia. Ir tai dar kartą patvirtina Rusijos užsienio politikos šizofreniškumą.
– Kaip manote, ar Lietuvai reikalinga Visagino atominė elektrinė (VAE)? Jos šalininkai sako, kad VAE sumažintų energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
– Na, spręsti jums, lietuviams. Tik siūlau nepamiršti branduolinės energijos keliamų pavojų. Apskritai mes juk jau kalbėjome apie tai, kad Europos energetinė priklausomybė nuo Rusijos turi tendenciją mažėti. Dujos pigs dėl skalūninių dujų gavybos ir eksporto, ir prekyba vyks jau nebe kontraktų, o biržos principais. Ir pasakysiu jums atvirai: jei būčiau Lietuvos pilietis, balsuočiau prieš VAE.