Astravo atominės elektrinės (AE) problema ir galimi jos sprendimo būdai dažniausiai aptariami iš geopolitinės perspektyvos. Tačiau „žaliajai bangai“ skalaujant Europą, ekologinių ir aplinkosauginių grėsmių komunikacija gali tapti lemiančia, siekiant sutelkti europiečius ir jų vyriausybes „nešvarios“ Astravo AE elektros boikotui, o tuo pačiu ir projekto plėtrai ar net absoliučiam užkardymui.
Šiuo metu visų pažangių valstybių viešosios politikos darbotvarkių dėmesio centre – klimato krizės iššūkis. Intensyvi ekonominė plėtra, eikvojant ribotus Žemės išteklius, sukėlė nepaprastą pavojų ekologinei pusiausvyrai, o tuo pačiu ir kiekvienos valstybės ateičiai. Kaip rašoma IPCC ataskaitoje, žmonijai liko vos 11 metų esmingai sumažinti CO2 emisijas, antraip vidutinė pasaulio oro temperatūra pakils daugiau nei 1.5 ºC ir sukels neatitaisomą chaosą.
Ekologinė išmintis ir tvarumas kuo greičiau turi tapti ne tik kiekvieno mūsų asmeninio gyvenimo būdo pagrindu, bet ir esminiu valstybių ūkio organizavimo principu. Viena iš dedamųjų šiame procese – švarios ir aplinkai kiek įmanoma mažiau kenkiančios energijos gavyba. Dabartinė branduolinė energetika su šiais reikalavimais, deja, prasilenkia. Dar daugiau, drįstu teigti, kad atominė energetika vietos ateities pasaulyje apskritai neturi.
Atominės energijos gamyba – išteklių eikvojimas
Kodėl branduolinė energetika nėra suderinama su ekologinio laikmečio, į kurį klimato krizės akivaizdoje turi pereiti visa žmonija, reikalavimais? Pirma, (1) kuro gavybai ji naudoja uraną. Nors skaičiuojama, kad jo atsargų užteks dar vienam ar dviems šimtams metų, tai yra baigtinis žemės išteklius, o jo gavybos metu išskiriamas didelis CO2 emisijų kiekis. Nemažiau svarbu ir tai, kad urano sodrinimo ir perdirbimo procesuose dalyvaujantiems žmonėms kyla padidinto radiacijos kiekio patyrimo, o tuo pačiu vėžinių susirgimų, rizika.
Antra, (2) atominių elektrinių veikimui taip pat reikalingi dideli vandens resursai. Paprastai elektrinių aušinimo sistemoms vanduo ištraukiamas iš vandenyno ar upės šaltinio, o tai savo ruožtu atsiliepia žuvų ištekliams – netyčia sugautos aušinimo sistemos įsiurbimo vietoje jos užmušamos. Didelį rūpestį kelia ir reaktorių aušinimui panaudoto vandens tvarkymo klausimai – grąžinant tokį vandenį į upę ar vandenyną jo temperatūrą gali būti net iki 25–ių laipsnių aukštesnė nei buvo iš pradžių, o toks temperatūrų kontrastas kenksmingas kai kurioms žuvų rūšių ir augalų gyvybėms.
Trečia, (3) kalbant apie šiltnamio efektą sukeliančias CO2 emisijas, nors, atominių jėgainių eksploatacijos metu jos tiesiogiai nėra išskiriamos, žvelgiant į visą elektrinių veikimui būtinų procesų grandinę – nuo urano gavybos, sodrinimo, perdirbimo, iki pačios elektrinės statymo, atliekų tvarkymo ir vėliau uždarymo – skaičiuojama, kad jos ne tik susidaro, bet ir viršija atsinaujinančios energetikos sukeliamas emisijas daugiau nei 10 kartų (atominėje elektrinėje pagaminamai 1 kW energijos tenka iki 140 gramų CO2 emisijų, plg. saulės arba vėjo elektrinėje gaminant 1 kW – nuo 10 iki 40 g CO2 emisijų).
Radioaktyvios dovanos ateities kartoms
Atominė energetika užkrauna naštą ateities kartoms dėl radioaktyvių atliekų tvarkymo.
Atominės elektrinės atliekos skirstomos į dvi kategorijas. Aukšto lygio atliekos yra pasibaigus reakcijai likęs nepanaudotas branduolinis kuras. Žemo aktyvumo atliekos apima saugos priemones, įrankius ar kitus daiktus, naudotus šalinant radioaktyvųjį užterštumą.
Dar yra radioaktyviosios dujos, ištekančios iš degalų strypų kiekviename branduoliniame reaktoriuje. Šios dujos laikinai saugomos, kad trumpaamžiai izotopai galėtų suirti, ir tada išleidžiamos į atmosferą. Šis procesas vadinamas „ventiliacija“ (nors branduolinė pramonė teigia, kad „išmetamųjų teršalų“ nekuria, iš tikrųjų dujų pavidalu kasmet išleidžiami milijonai garbanų [standartinis radioaktyvumo matavimo vienetas] tokių teršalų).
Kiekviena įprasta 1000 MW galios atominė elektrinė kasmet sukuria 30 tonų ypač stiprių radioaktyviųjų atliekų. Kad šios atliekos taptų nekenksmingos, reikia kelių šimtų ar net kelių tūkstančių metų. Pasaulis dar neatrado patikimo būdo, kaip jas patikimai saugoti ar neutralizuoti anksčiau. Tai reiškia, kad šią problema paliekame spręsti ateities kartoms. Vargu, ar tokios radioaktyvios dovanos mūsų vaikaičių bus suprastos.
Diskredituota „taikaus atomo“ idėja
Dar vienas esminis argumentas prieš atominę energetiką – negalėjimas 100 proc. užtikrinti saugumo.
Neseniai išleistas HBO serialas „Černobylis“ priminė, o kai kuriems leido sužinoti, kokio masto ilgalaikį žalingą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai sukėlė Ukrainoje veikusios Černobylio AE (beje, analogišką to paties RMBK tipo reaktorių turėjo ir Ignalinos AE) avarija: žmonės, veikiami didelio radiacijos lygio, per kelias dienas ar savaites miršta; mažesnis radiacijos lygis sukelia ląstelių pažeidimus, kurie ilgainiui paskatina vėžinius susirgimus.
Tačiau radiacija atsiliepia ne tik sveikatai: Černobylyje žmonės visam laikui evakuoti iš radiacijos užterštų vietų. Evakuacijos ir aplinkos sutvarkymo išlaidos, taip pat išlaidos, susijusios su žemės netekimu – milžiniškos. Dėl šios avarijos radioaktyviųjų medžiagų buvo išleista daugiau nei sprogdinant Hirošimą ir Nagasakį – „taikus atomas“ pasirodė baisesnis nei karinis.
Visgi nevalia ignoruoti ir dar vieno saugumo aspekto, slypinčio terorizmo ir branduolinių medžiagų platinimo pavojuje. Atominės elektrinės gali būti labai patrauklus taikinys teroristams: užgrobę ar apie tai paskelbę jie pasėtų milžinišką paniką. Išbarstę radioaktyvias atliekas tankiai apgyvendintoje teritorijoje – irgi. Tačiau ne tik tai. Teroristai taip pat siekia įsigyti branduolinių medžiagų, specialistų ir jų ekspertizės naujiems ginklams gaminti.
80 šioje srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų jungianti „Fissile Materials Working Group“ yra apskaičiavusi, kad pasaulyje yra apie 2000 tonų blogai saugomų radioaktyvių medžiagų, iš kurių galima pasigaminti branduolinį ginklą. Sakantiems, kad tokia rizika naivi, norėčiau priminti 1993 m. įvykusią urano kasetės vagystę iš Ignalinos AE. Pareigūnai daugiau nei 10 metų narpliojo šią istoriją ir gaudė nusikaltusiuosius bei jų „grobį“.
Kol kas nei radioaktyvių medžiagų apskaita, kontrolė ir apsauga, nei atominių elektrinių ir kitų civilinių atominių įrengimų sauga nėra šimtaprocentinė. Ir vargu ar kada nors bus – dėl žmogiškosios klaidos ar force majeure situacijų „suvaldyto sprogimo“ technologija gali patekti į netinkamas rankas ir sukelti neatitaisomą žalą.
Vos 100 sekundžių iki vidurnakčio
1947 m. branduolinės fizikos mokslininkai (dirbę su Manheteno projektu, kurio metu sukurti pirmieji atominiai ginklai) sukūrė Pasaulio pabaigos laikrodžio alegoriją/iliustraciją/metaforą, kurią spausdino Atomo mokslininkų biuletenyje. Sumanymas gana paprastas – kuo arčiau vidurnakčio yra minutinė laikrodžio rodyklė, tuo arčiau susinaikinimo, mokslininkų nuomone, yra pasaulis.
Kasmet laikrodžio rodyklė pasukama pirmyn arba atgal (pavyzdžiui, 1991 m., paskelbus apie Šaltojo karo pabaigą, jis rodė 17 minučių iki vidurnakčio, 1953 m., kai JAV sukūrė vandenilinę bombą – 2 minutes).
Šių metų sausio 23 dieną laikrodis išmušė 100 sekundžių (1 min ir 40 s) iki vidurnakčio. Mokslininkų teigimu, egzistencinė grėsmė kyla dėl bioterorizmo ir kibernetinių pavojų, bet labiausiai – dėl branduolinės ginkluotės ir klimato kaitos. Laikrodžio „sukėjų“ nuomone, nacionaliniai lyderiai per pastaruosius metus nutraukė arba pakirto keletą pagrindinių ginklų kontrolės sutarčių ir derybų, sukurdami palankią aplinką atsinaujinti branduolinių ginklų varžyboms, branduolinių ginklų platinimui ir sumažinant kliūtis branduoliniam karui.
Politiniai konfliktai dėl branduolinių programų Irane ir Šiaurės Korėjoje liko neišspręsti ir dar labiau aštrėja. JAV ir Rusijos bendradarbiavimas ginklų kontrolės ir nusiginklavimo klausimais beveik nebeegzistuoja.
Tuo tarpu kalbėdami apie klimato krizę, mokslininkai pastebi, kad nepaisant visuomenės sąmoningumo augimo apraiškų, politiniai sprendimai vis dar stagnuoja. 2019–ieji buvo vieni šilčiausių metų matavimų istorijoje, išdegė Amazonės ir Australijos miškai, sparčiau nei tikėtasi tirpo Arkties ledynai, sužinojome apie nykstančias gyvūnų rūšis, tačiau pasaulio lyderiai susitikę Madride nesugebėjo pristatyti ambicingų ir konkrečių veiksmų planų.
Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, jog Europos Komisija visai neseniai užbrėžė ambicingus tikslus iki 2050 m. Europą paversti pirmuoju klimatui neutraliu žemynu. Kitaip tariant, pirmąja aplinkai draugiška, arba žalia, zona, kuri būtų nepriklausoma nuo iškastinio kuro, o gamtinius išteklius naudotų ypatingai taupiai ir efektyviai. Mūsų, kaip Europos bendrijos narių, pareiga yra aiškiai ir garsiai pasakyti, kad atominės energetikos vystymas nėra suderinamas su tokia vizija. Ir būtent šis argumentas gali tapti vienu esmingiausių telkiant palaikymą nešvarios Astravo AE elektros boikotui.
Šiandien žodį „žalias“ naudoti madinga. Ir tame nieko blogo nėra – aplinkai draugiškos praktikos turi tapti naująja norma. Tačiau labai svarbu, kad skambius pavadinimus lydėtų ir adekvatūs veiksmai, antraip net gražiausiais ditirambais apipinta intesija pavirs žaliosios miglos pūtimu. Todėl kviečiu nelikti abejingais ir prisijungti prie pilietinio veiksmo. Sąjūdis yra parengęs tarptautinę peticiją, kuri bus teikiama Europos Parlamentui, siekiant paskatinti Astravo AE elektros boikotą, bei kitų saugumo reikalavimų užtikrinimą. Ją pasirašyti galima iki balandžio 20 d. čia.