Jau daugelį metų atliekas ir pakuotes rūšiuojame ir išmetame į specializuotus atskirus konteinerius – popieriui ir plastikui, stiklui, komunalinėms atliekoms. Neseniai papildomai pradėjome atskirti ir maisto (biodegraduojančias) atliekas, kad jos nesuteptų perdirbimui tinkamų pakuočių ir taip pat būtų perdirbamos. Atrodo, turėtume būti įgudę atlikti šį rūšiavimo „darbą“, tačiau tai, ką konteineriuose randa atliekų vežėjai ir perdirbėjai, deja, netenkina. Kiek kalti patys gyventojai, o kiek lemia netinkamas šios srities reguliavimas?
Seime – šūsnis atliekų tvarkymą keisiančių įstatymų
Pastaruoju metu Lietuvos Respublikos Seime vyksta paketo įstatymų, skirtų tobulinti atliekų ir pakuočių rūšiavimo, surinkimo, išvežimo, paruošimo perdirbti, perdirbimo ir pakartotinio naudojimo tvarkas. Siekiama priimti pataisas Atliekų tvarkymo įstatyme, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme, Rinkliavų įstatyme, Aplinkos apsaugos įstatyme, Administracinių nusižengimų kodekse. Gerai, kad demonstruojamas toks kompleksinis požiūris, tačiau tuomet reikia labai atsakingai derinti detales visuose susijusiuose įstatymuose, nes galima pamesti pagrindinę idėją ir gauti dozę absurdo.
Pavyzdžiui, pristatydama reikalingus pakeitimus Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymui, Aplinkos ministerija teisingai pastebėjo, kad pakuočių konteineriuose surenkama apie trečdalį ne pakuočių medžiagų (pavadino jas „priemaišomis“). Kas įdomiausia, mišrių atliekų konteineriuose – taip pat randama apie trečdalį „priemaišų“ – tačiau jau naudingų pakuočių ir jų atliekų.
Kitaip tariant, gyventojai savo atliekas prastai skirsto į pakuotes (kurias privalu atskirai surinkti, nes jos gali būti perdirbamos) ir mišrias komunalines atliekas. Šios, kaip taisyklė – neperdirbamos netgi po papildomo atrinkimo mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) gamyklose, nes jos jau suteptos ar kitaip sugadintos. Tačiau vietoje to, kad pasiūlytų įstatymines išeitis būtent šios problemos sprendimui (pavyzdžiui, griežtesnė atliekų rūšiavimo kontrolė; baudos už netinkamą rūšiavimą; konteinerio turinio neišvežimas, kol nebus perrūšiuota ir pasiekta tinkama rūšiavimo kokybė ir pan.), ministerija prabilo apie tai, kad gamintojų ir importuotojų sukurtos pakuočių tvarkymo organizacijos privalės finansuoti „jovalo konteineriuose“ tvarkymą, nors tai nėra gamintojų ir importuotojų pareiga!
Principas „teršėjas moka“ – bet ar gamintojai atsakingi už visas atliekas?
Principas „teršėjas moka“ turi būti taikomas tiesiogiai – ką išleidau į rinką, to tvarkymą ir finansuoju. Pastarasis Aplinkos ministerijos siūlymas tą principą pažeidžia, jį aiškina plečiamuoju būdu, įveda papildomą sąvoką „kitos antrinės žaliavos“ (ar čia tos pačios priemaišos? Ar dar kažkas?) ir užkrauna neaiškią, neprognozuojamą finansinę naštą ant gamintojų ir importuotojų bei jų įsteigtų pakuočių tvarkymo organizacijų pečių.
Dar blogiau – visai rinkai būtų duodamas ženklas: kas ką kur beišmestų – bus sutvarkyta! Bet taip neturėtų būti, nes rūšiuojamojo atliekų tvarkymo idėja yra būtent kuo tikslesnis atliekų ir pakuočių srautų atskyrimas, tikslinis ir tinkamas finansavimas užtikrinant principą „teršėjas moka“, maksimalus tinkamų perdirbti pakuočių perdirbimas. Bendras atliekų srautas, nesvarbu, kuriuose konteineriuose, nevykdant pirminio rūšiavimo namuose, nekontroliuojant jo kokybės, netgi vėliau atliekas „pakapstant“ MBA įrenginiuose – nėra sprendimas.
Todėl klausimas atliekų sektoriuje lieka praktiškai toks pat, kaip ir prieš daugelį metų: ar iš principo neteisingai formuojant atliekų tvarkymo sistemą, dalyvių pareigas ir užduotis – galima tikėtis tinkamo rezultato? Ir ar Aplinkos ministerija prisiims atsakomybę už Europos sąjungos Lietuvai iškeltų užduočių atliekų tvarkymo srityje nevykdymą?