Viena didžiausių mūsų laikotarpio ekologinių katastrofų yra (dabar jau buvusi) Aralo jūra – ketvirtasis pagal dydį pasaulio ežeras, praktiškai dingęs nuo žemės paviršiaus. Prieš mažiausiai du milijonus metų susiformavęs vandens telkinys tarp dabartinių Kazachstano ir Uzbekistano teritorijų išseko vos per kelis dešimtmečius, kai jį maitinančių upių Syr Darya ir Amu Darya vanduo buvo nukreiptas medvilnės laukų drėkinimui.
Sovietų Sąjungos sprendimu šių upių baseinuose buvo iškasta daugiau kaip 32 tūkst. km kanalų, pastatytos 45 užtvankos ir per 80 rezervuarų. Uzbekistanas tuomet tapo vienu didžiausiu medvilnės augintojų pasaulyje, o Aralo jūra per keturis dešimtmečius išseko iki dešimtadalio savo buvusio dydžio ir šiandien tėra išsekęs, sausros nukankintas, cheminėmis pesticidų dulkėmis nusėtas varganas savo pačios šešėlis.
Medvilnei auginti eikvojami milžiniški geriamo vandens kiekiai visame pasaulyje. Šis nuolat troškulio apimtas augalas yra vienas pagrindinių tekstilės pramonės variklių. Skaičiuojama, kad vienam kilogramui medvilnės pagaminti reikia 10 tūkst. litrų vandens, o pasaulinė medvilnės pramonė kasmet sunaudoja daugiau kaip 250 mlrd. tonų vandens. Maža to, medvilnės laukuose supurškiama maždaug ketvirtadalis visų pasaulyje naudojamų pesticidų ir insekticidų. Šie nuodingi cheminiai preparatai naikina natūraliai gamtos eigai gyvybiškai būtinus vabzdžius, alina dirvožemį ir ardo ištisas ekosistemas. Pesticidų perteklius nuplaunamas į upes, iš kurių patenka į požeminius vandenis arba pasiekia vandenynus.
Maždaug penktadalį vandens taršos pasaulyje sukelia tekstilės dažymo ir apdorojimo procesai; neapdorotos toksiškos nuotekos iš tekstilės gamyklų dažnu atveju išleidžiamos tiesiai į upes. Be to, įvairiais duomenimis, didžioji dalis pasaulyje auginamos medvilnės – apie 90 proc. – yra genetiškai modifikuota. Ir mūsų, ir likusios gamtos sveikatai tai yra labai, labai blogos naujienos.
Neigiamas tekstilės poveikis aplinkai vyksta visuose jos gamybos etapuose, nuo žaliavų auginimo iki atliekų utilizavimo. Skaičiuojama, kad apie 85 proc. visų drabužių išmetami į sąvartynus, kur trunka suirti 40–200 metų, priklausomai nuo medžiagų, iš kurių jie pagaminti. Sąvartynuose sumišusi su plastinėmis ir organinėmis atliekomis, tekstilė prisideda prie itin nuodingų metano dujų išmetimo į atmosferą.
Tekstilės pramonė jau dabar viršija žemės pajėgumus. Ji gyvena į skolą – ateities kartų sąskaita. Tačiau kuo tai susiję su mada?
Greitosios mados pražūtis
Tekstilė yra vienas seniausių amatų pasaulyje, jos istorija siekia paleolito laikus (tekstilė skaičiuoja daugiau kaip šimtą tūkstančių metų). Kaip nevyriausybinės organizacijos „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“ organizuoto vebinaro „Kur baigiasi mada ir prasideda tarša?“ metu pasakojo Žaliosios politikos instituto direktorė Ieva Budraitė, stebimas nuolatinis globalios tekstilės pramonės augimas: ES tekstilės pramonė sukuria 3 procentus viso Sąjungos BVP ir 4 procentus darbo vietų; 2 proc. pasaulio BVP sudarantis sektorius įdarbina apie 60 milijonų žmonių.
Tekstilė apima labai platų produkcijos spektrą – nuo pluoštų ir audinių iki verpalų, drabužių, buityje naudojamų gaminių (patalynės, užuolaidų, staltiesių, automobilių sėdynių apvalkalų ir kt.).
Tačiau itin svarbų vaidmenį čia vaidina drabužiai. Pasak I.Budraitės, per pastaruosius porą dešimtmečių – 2000 iki 2014 metų – drabužių gamyba pasaulyje padvigubėjo ir prognozuojama, jog ateityje ji dar labiau augs. Viena to priežasčių yra didėjantis pasaulio gyventojų skaičius.
„Tačiau yra ir kitas svarbus veiksnys, – sako I.Budraitė. – Tai yra greitosios mados fenomenas – verslo modelis, siekiantis kiekvienam vartotojui prieinamomis kainomis kuo greičiau ir kuo didesnėmis apimtimis pagaminti madingus drabužius.
Jis dirbtinai skatinamas ir įvairiomis rinkodaros priemonėmis: pvz., daugėja kasmetinių prekių ženklų pristatomų kolekcijų. Anksčiau keitėsi tik vasaros ir žiemos kolekcijos, dabar, Žaliosios politikos instituto duomenimis, greitosios mados tinklai išleidžia apie 20 naujų kolekcijų per metus. „Ciklai išsibalansavo ir tapo žymiai trumpesni, – komentuoja I.Budraitė. – Poreikis pasivyti vyraujantį stilių įgauna neregėtus mastus.“ Taip psichologiškai žmonės skatinami vartoti daugiau ir dažniau, siekiant „neatsilikti“ nuo tų pačių greitosios mados tinklų diktuojamų madų.
Apskaičiuota, kad vidutiniškas drabužių dėvėjimo laikas per pastaruosius porą dešimtmečių gerokai sutrumpėjo, pvz., Europoje jie spintoje užsibūna ne ilgiau nei metus, iki kol yra išmetami. Be to, vidutiniai europiečiai nei karto per metus nedėvi daugiau nei trečdalio savo įsigytų drabužių. Visa ši situacija remiasi pigių žaliavų ir pigia darbo jėga – tik kam ji pigi, o kas už tai moka kainą?
Istorijos apie siaubingas darbo sąlygas tekstilės fabrikuose, darbuotojų išnaudojimą, jų teisių nepaisymą patvirtina tai, jog šiuolaikinė mados industrija privalo keistis – ne tik gamtosaugos, bet ir socialiniu bei žmogaus teisių aspektu. Tik keistis kaip?
Sprendimas: lėta mada
Vadinamoji „lėta“, arba kitaip – tvari mada yra greitajai madai priešingas verslo modelis. Tvari mada apima ne tik ilgiau trunkantį turimų drabužių dėvėjimą, bet ir vandenį, energiją, gamtą, žmogaus teises ir socialinius su mados kūrimo procesais susijusius aspektus. Atsakomybę tvarioje madoje turi prisiimti ne tik vartotojai, bet ir visi kiti rinkos dalyviai – politikai, tekstilės ir mados industrijos, drabužių pardavėjai, prekių ženklai.
Viena iš į pastaruosius nukreiptų pasaulinių iniciatyvų yra „Mados revoliucija“ (angl. Fashion Revolution). Tai – savanoriška platforma, prie kurios jungtis kviečiami visi mados kūrimo procesuose dalyvaujantys veikėjai, nuo dizainerių iki siuvėjų.
„Mados industrijos problemos nėra tik vieno asmens, vieno prekių ženklo ar vienos konkrečios kompanijos problemos, – teigia „Mados revoliucijos“ pradininkai. – Būtent todėl savo balsus naudojame siekdami transformuoti visą mados pramonę. Įvykus sisteminiams ir struktūriniams pokyčiams, mados pramonė gali padėti milijonams žmonių išbristi iš skurdo ir suteikti jiems sąlygas gyventi oriai.“
Tarp dešimties „Mados revoliucijos“ manifesto tvariai madai punktų – padorūs atlyginimai tekstilės ir drabužių fabrikų darbuotojams, solidarumo ir nediskriminacijos principų laikymasis, visų Žemės gyvybės formų apsauga ir kiti svarbūs aspektai.
Kaip konkrečiai mados kūrėjai bei visa tekstilės pramonė gali imtis teigiamų veiksmų tvarios mados link, rodo tarptautinės organizacijos „Greenpeace“ nuo 2011-ųjų vykdoma kampanija „Detoksikuokite mano madą“ (angl. Detox My Fashion). Kampanijos tikslas – padėti tašką toksiškų tekstilės atliekų liejimui į gamtą. Šiuo metu prie jos yra prisijungę 80 kompanijų, tarp jų – ir Lietuvos įmonė „Utenos trikotažas“. Visos yra pasižadėjusios imtis veiksmų iki nulio sumažinti savo išmetamas nuodingas atliekas.
Lietuvoje tvarios mados idėjas propaguoja Vilniuje įsikūrusi socialinio verslo iniciatyva „Textale“, užsiimanti ne tik kažkam nebereikalingų drabužių rinkimu, tvarkymu ir perdirbimu, bet ir stiliaus dirbtuvėmis, siuvimo mokymais – tam, kad žmonės įgytų įgūdžių patys tvariai, nenaudodami papildomų resursų atnaujinti savo drabužines. Be to, bendradarbiaujant su socialinę veiklą vykdančiomis organizacijomis dalis gyventojų suneštų drabužių perduodami vargingiau gyvenantiems žmonėms. Taip sukuriamas žiedinės ekonomikos ratas, panaudojant jau turimus išteklius.
Dėvėtų drabužių parduotuvės ar mainai, blusturgiai taip pat yra lėtosios mados dalis. Kaip ir apskritai dalijimosi ekonomika, pvz., drabužių nuoma (ir ne tik vestuvinių ar pokylių suknelių, bet ir kasdienių ar sporto, kelionių drabužių) ar apsikeitimo nebenešiojamais drabužiais vakarėliai – draugės spintoje visad atsiras kažkas, kas jai jau atsibodo, o tau yra nauja. Tai jau vykdo ir kai kurie prekių ženklai, savo parduotuvėse šalia naujų parduodami ir surinktus dėvėtus. Tačiau, be savanoriškų iniciatyvų, visuomenės mastu būtina sudaryti palankesnes sąlygas pakartotiniam drabužių ir daiktų panaudojimui – taisymui, tvarkymui, remontui.
Itin svarbūs yra ir teisiniai įpareigojimai drabužių gamintojams bei importuotojams. Vienas tokių – išplėstinė gamintojo atsakomybė (angl. Extended Producer Responsibility – EPR), finansiškai ir/arba fiziškai įpareigojanti gamintojus pasirūpinti savo produktu, kai jis taps atliekomis. Tekstilės atveju tai reikštų, pvz., teisiškai įpareigoti drabužių gamintojus naudoti tik perdirbamas medžiagas, kad drabužius būtų galima lengvai pakartotinai panaudoti arba perdirbti. Kol kas Europos Sąjungoje vienintelė Prancūzija savo teisinėje bazėje turi įrašiusi išplėstinės gamintojo atsakomybės nuostatas.
Mados vartotojams – t. y. visiems mums – svarbu kritiškai įvertinti visą gaminio būvio ciklą, nuo jo gavybos iki utilizavimo. Svarbu nebūti pasyviems ir kelti klausimus: kaip mano dėvimas drabužis iki manęs atkeliavo? Kas jį gamino? Kokiomis sąlygomis? Iš kokių medžiagų? Kas su juo nutiks, kai man jo nebereikės?
Tai pat svarbu atkreipti dėmesį į drabužių gamintojo taikomų ekologijos bei socialinių priemonių kompleksiškumą – ar tai pavienė iniciatyva, ar nuoširdžios pastangos keistis ir daryti kuo mažesnę neigiamą įtaką aplinkai? Vartotojams būtina suvokti prekių ženklo deklaruojamų iniciatyvų mastą ir efektyvumą.
O kaip dėl alternatyvų gausybei vandens sunaudojančiai medvilnei? Jų yra, tačiau jos nebūtinai yra „nekaltos“ aplinkosaugos požiūriu. Pvz., sintetinei medžiagai poliesteriui pagaminti suvartojama mažiau vandens nei medvilnei, bet jis gaminamas cheminiu būdu ir tam naudojama nafta bei anglis; šių procesų metu į aplinką išmetama daug anglies dvideginio. Be to, skalbiant tokias sintetines medžiagas, kaip poliesteris, nailonas ar akrilas, išsiskiria mikroplastiko dalelės, kurio neutralizavimui dabartinės nuotekų valymo sistemos dar nėra pritaikytos: praėjęs jų filtrus mikroplastikas patenka į upes, iš jų į vandenynus, o paskui per mitybos grandinę ir ant mūsų stalo.
Iš ananasų lapų gaminama nauja medžiaga „Piñatex“, nors viešai giriama kaip itin tvari ir „žalia“, vis dėlto taipogi nėra išsigelbėjimas: jos gamybai taip pat naudojamos naftos bei plastiko pagrindu pagamintos medžiagos, tad ji tampa ekologiškai „nešvari“ ir biologiškai neskaidoma.
Atsargiai: žalioji migla
Juk ne viskas auksas, kas auksu žiba. Dažnai įmonės, siekdamos gražiai atrodyti vartotojų akyse ir tuo būdu maksimaliai padidinti savo pelnus, apsimeta esančios tuo, kas nėra. Žaliąją rinkodaros miglą (angl. greenwashing) I.Budraitė apibrėžia kaip „apgaulingą rinkodaros strategiją, kai viešinimo kampanijose pateikiami klaidinantys arba nepakankamai pagrįsti aplinkosauginiai produkto pranašumai, o bet kokia neigiama informacija užmaskuojama pabrėžiant žalią spalvą“. Anot jos, ši tendencija rizikinga, nes kuo daugiau žaliosios miglos, tuo mažesnis žmonių pasitikėjimas aplinkosauga ir ekologiška produkcija – tokiu būdu pralošia visi.
Keisti nuostatas
O galbūt, kaip sako tinklalaidės apie ekologiškus dalykus ir gyvenimą „Išpakuota“ kūrėja Rugilė Matusevičiūtė, lėta arba tvari mada iš dalies yra mados nebuvimas („Išpakuota“ reportažas „Greita mada: Kokia tikroji mūsų rūbų kaina?“ yra čia). „Tvaru yra ne tada, kai perki drabužius, kurie yra ekologiški, o kai nešioji tai, ką turi, pasitaisai, kas suplyšo, ir mėgsti drabužius, kurie yra spintoje, – interviu žiniasklaidai sakė ji. – Svarbiausia – nejausti, kad tavo nuotaika priklauso nuo to, ką esi apsirengęs.“
Tad galbūt atsakymas glūdi vartotojų įsitikinimuose. Vienas tokių dažnai pasitaikančių įsitikinimų – esą savo spintas ir viešą įvaizdį privalome nuolatos atnaujinti tam, kad mus palankiai vertintų aplinkiniai ir visuomenė. Baimė nebūti priimtam tokiam, koks esi, neatitikti įsivaizduojamų normų bei lūkesčių ir dėl to likti atstumtam yra viena didžiausių šiuolaikinį žmogų kaustančių baimių. Iš jos kyla ne tik nepasitenkinimas pačiu savimi (ir kartu pasiryžimas žūtbūt „ištaisyti“ šį nemalonų jausmą pirkiniais), bet ir destruktyvus elgesys, gilias psichologines problemas sprendžiantis veiksmais, išprovokuojančiais dar daugiau problemų.
Jei greitosios mados tikslas yra tarnauti mūsų troškimui atrodyti gerai – taip, kaip manome, jog iš mūsų tikimasi atrodyti – tuomet mums tikrai laikas sugrįžti į save ir užduoti sau fundamentalius klausimus apie savęs suvokimą, savęs priėmimą tokiu, kokiu esi, ir apie meilę sau. Darni, laiminga simbiozė tarp žmogaus ir Žemės yra galima tik tada, kai žmogus išsivaduos iš savo baimių ir nebesileis jų valdomas. Mes esame daugiau nei mūsų spintų turinys, tačiau mūsų spintų turinys apie mus pasako labai daug. Elkimės taip, kad jis kalbėtų tik gerus dalykus.
„Atlikdama tyrimus šiųmečiam Mados skaidrumo indeksui, vieną po kitos skaičiau įmonių ataskaitas, kuriose minimas natūralių gamtos išteklių išsaugojimas. Tačiau sujungdami žodžius „gamta“ bei „ištekliai“ mes iš esmės suprekiname planetą – saugome ją tik tam, kad didėtų jos produktyvumas, – straipsnyje apie Andų kalnų filosofiją ir ko iš jos mums derėtų pasimokyti rašo viena „Mados revoliucijos“ įkūrėjų Carry Somers. – Studijuodama [Anduose vartojamą] kečua kalbą, sužinojau, kad joje nėra nuosavybei įvardyti skirto žodžio. Kečua kalba nepasakysi „Aš turiu“. Viskas, kas aplink – ne tik daiktai ar ištekliai, bet ir galia, valdžia – arba yra su tavimi, arba nėra. Tai reiškia, kad tu esi prižiūrėtojas, ne savininkas. Toks mąstymo būdas keičia viską.“
Vystomojo bendradarbiavimo platformos organizuojamoje kampanijoje #WardrobeChange Žaliosios politikos instituto vadovė Ieva Budraitė skaitė savo pranešimą apie tekstilės pramonę, žaliąją rinkodaros miglą ir būtinus mąstymo pokyčius.
Pranešimo vaizdo įrašą galite stebėti čia:
