martynas-nagevicius-60791399Balandžio 17-ą, kaip ir kiekvienais metais, energetikai švęs savo  profesinę šventę. 1892 m. balandžio 17 d. yra laikoma elektros eros Lietuvoje  pradžia – tą dieną kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare Rietave pradėjo veikti  pirmoji Lietuvoje elektrinė. Bet šiuo metu įdomiau ne tai – kokios elektrinės  buvo prieš 121 metus, o tai – kaip Lietuvos energetika vystysis per ateinančius  21 metus.

Lietuvos energetikoje šiuo metu galime girdėti garsią laukimo tylą.  Būtent šiuo metu, kai Jūs skaitote šį straipsnį, Kaune – Lietuvos energetikos institute  dūzgia galingi kompiuteriai, modeliuodami optimalią elektros energetikos  struktūrą laikotarpiui iki 2050 metų. Šiems skaičiavimams naudojamos prielaidos,  tarpiniai rezultatai, o vėliau – ir galutiniai rezultatai pateikiami Energetikos  ministro vadovaujamai iš skirtingų ministerijų deleguotų aukšto lygio valdininkų darbo grupei.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje girdima daug  priekaištų dar visai neseniai darbą pradėjusiam premjerui A.Butkevičiui dėl jo „neryžtingumo“ ir „hipertrofuoto pomėgio“ daugeliui klausimų spręsti kurti darbo  grupes.  Vis dėl to – norėčiau šioje vietoje užstoti premjerą. Mes dar  neužmiršome buvusios vyriausybės stiliaus – kaip paprastai ir greitai,  nesitariant nei su visuomene, nei su specialistais spręsti sudėtingus klausimus.  Kaip pavyzdžiui parengti energetikos strategiją, lyg generolui su kardu  perkertant „energetikos pyragą“ į tris dalis ir pavadinant šį PowerPoint „kūrinį“ – supjaustytą pyragą – protingu kompromisu. Pernelyg nesigilinant nei  kaip visa tai praktikoje veiktų, nei kiek tai kainuotų, nei ar iš vis toks „kompromisas“ įmanomas ir finansiškai pakeliamas mūsų Valstybei. O visokius „zyzlius“, keliančius ne visai patogius klausimus – arogantiškai patepant įtarimu galimu jų tarnavimu na kad ir pavyzdžiui „Gazpromui“.

Dabar buvę valdantieji pyksta, kad atėjusi   nauja Vyriausybė nesilaiko „tęstinumo“ politikos.  Tęstinumas pats savaime  būtų prasmingas tik tokiu atveju, jei tai, ką siūloma tęsti – būtų vertybė su  tos vertės įrodymais. Tačiau jei tai tik politinis sprendimas – apie jokį tęstinumą kalbėti neverta. Kodėl pavyzdžiui Danijoje besikeičiančios valdžios  tęsia buvusių valdžių iniciatyvas, kad ir pavyzdžiui vystyti atsinaujinančią energetiką. Todėl, kad šio vystymo nauda yra įrodyta išsamių mokslininkų, ekonomistų, energetikų atliktų  analizių ir norint keisti kryptį,  reikėtų visų pirma įrodyti kas Pasaulyje pasikeitė, kad buvusi strategija tampa  nebe geriausia.  Ir ne šiaip sau pasakyti, bet vėl gi išsamiai sumodeliuoti  strategiją, naudojant jau naujesnes, mokslininkų pagrįstas prielaidas.   Energetikos strategija ten kuriama ir tobulinama nuolat. Nenutrūkstamas  planavimo procesas. Ir dėl to politikams kažką staigiai „apversti“ po kiekvienų rinkimų – praktiškai beveik neįmanoma.

Tai, kad tradicija energetiką planuoti greitai – kardu ir PowerPointu yra keičiama, yra ne blogai, o labai gerai.   Atvirkščiai – aš asmeniškai manau, kad tų darbo grupių galėtų būti ir daugiau ir  svarbiausia – joms reikia duoti daugiau laiko ir daugiau išteklių geriausių sprendimų paieškai. Į jas reikėtų įtraukti daugiau specialistų, ne tik  valdininkus. Šioje vietoje negalima taupyti. Sutaupius kelis mėnesius ar kelis šimtus tūkstančių litų mes visi vėliau galime prarasti dešimtmečius ir  milijardus. Matant pastaraisiais mėnesiais papilkėjusius Lietuvos energetikos  instituto mokslininkų veidus, man asmeniškai neramu dėl to skubėjimo.  Energetikos ateitis ateinantiems dešimtmečiams yra aiškiai per sudėtingas  klausimas, kad jį galėtume išspręsti per kelis mėnesius. Šiek tiek neramu ir dėl  politikų spaudimo mokslininkams.

Su apmaudu turiu konstatuoti, kad deja,  energetikos klausimais mūsų visuomenė ir politikai yra suskilę į kelias ryškias  barikadas aplink save statančias grupes.  Vieną šių  grupių pavadinčiau „atomininkais“ – jiems branduolinės elektrinės Visagine statyba yra  pagrindinis šventas kovos tikslas. Jie kaip „liūtai“ gina prielaidas, kad  japoniška elektrinė neges, nebrangs, neužtruks pastatyti, kad geresnių alternatyvų tiesiog nėra ir nebus, ypač didelį dėmesį skiria poreikiui sumažinti  elektros importą.  Kitą grupė – „žalieji“ – jų tikslas yra plėtoti įvairias  atsinaujinančios energetikos rūšis ir nukreipti investicijas į efektyvesnį energijos vartojimą, pagrindžiant šią kryptį naujų darbo vietų kūrimu ir  Pasaulyje susidariusia visuotine opinija, kad ilgalaikėje perspektyvoje vyraus  būtent šios siūlomos technologijos . Trečia grupė – „racionalieji“,  kritikuojantys bet kokias iniciatyvas, kurios brangintų elektros energiją ar  sukeltų finansinius pavojus valstybinėms investuoti pasiruošusioms energetikos  kompanijoms. Iš esmės jie siūlo naudotis regione susiklosčiusia elektros kainų mažėjimo situacija, neriboti elektros importo ir palaukti bei pažiūrėti „kas čia  bus“. Gal iš ties ženkliai atpigs gamtinės dujos, gal „žaliosios“ technologijos  patobulės iki tiek, kad jų plėtrai nebereikės subsidijų, gal būt bus pradėti  nauji modernesni, pigesni ir saugesni mažieji branduoliniai reaktoriai.

Tai, kad žmonės turi skirtingą nuomonę – normalu. Blogai yra tik tai, kad politikai pernelyg susikoncentruoja į lokalius – taktinius tikslus.  Ar tikrai Lietuvos pagrindinis tikslas energetikoje  yra pastatyti branduolinę elektrinę? Bent jau toks vaizdas susidaro, skaitant  kai kurių pavyzdžiui Užsienio reikalų ministerijos vadovų argumentus. Ar tikrai  mūsų tikslas būtinai iki 2050 metų visiškai pereiti prie atsinaujinančios  energetikos? Ar mūsų tikslas yra kiek galima mažiau importuoti elektros?  O  gal mūsų tikslas yra tiesiog nieko nedaryti, bijant klaidų, korupcijos ir  siekiant vienintelio tikslo – pigios elektros jau rytoj?

Atsakėte į kažkokį tai klausimą teigiamai?   Palaukite. Aš noriu pasiūlyti geresnę tikslo formuluotę. Mūsų tikslas yra  sukurti tokią energetiką, kuri užtikrintų aplinkos, saugumo, ateinančių kartų, konkurencingumo, ekonomikos vystymosi, socialinių  interesų darną. Sutrumpinus – laimės energetiką.

Planuojant Lietuvos energetikos ateitį reikėtų atsižvelgti į viską – į investicijas, energijos kainas, reikalingas subsidijas,  galimybes šias subsidijas panaudoti kitiems tikslams, aplinkosaugines,  technologines, investavimo, avarijų rizikas, galimus konfliktus su kaimynais, jų tikimybę ir kaštus, numatomas technologijų vystymosi tendencijas, kuriamas darbo  vietas ir įtaką nacionaliniam biudžetui. Viską reikėtų išreikšti tikimybėmis,  pajamomis ir kaštais ir galų gale, pasinaudojus viena dimensija – litais,  surasti tą energetikos vystymosi variantą, kuris rodo didžiausią naudą ne tik  mums, bet ir ateinančioms kartoms.Uždavinys tikrai ne iš lengvųjų, jam išspręsti  kelių mėnesių neužteks.

Galima į viską žiūrėti ir siauriau.  Imkim  kad ir tą patį Visagino atominės elektrinės projektą. Ar galima jį pasiūlyti įgyvendinti taip, kad visuomenė jam naujai surengtame referendume pritartų? Štai  pasiūlymas – kam mums ginčytis dėl šio projekto ekonomiškumo? Tiesiog atiduodam  jį vystyti strateginiam investuotojui vienam.  Parduodam  jam Visagino  aikštelę (jos net kaina koncesijos sutartyje yra jau įvertinta – 50 milijonų eurų). Pasirašom su juo įpareigojimą be mūsų sutikimo neparduoti pastatytos  elektrinės potencialiai nedraugiškiems pirkėjams iš rytų.

Mainais už atleidimą nuo pinigų radioaktyvaus  kuro utilizavimui kaupimo pasirašom su investuotoju įpareigojimą šias atliekas  išvežti iš Lietuvos teritorijos ribų. Įpareigojam investuotoją apdrausti  elektrinę nuo didžiausios galimos avarijos pasekmių, kad draudimo užtektų šios  avarijos pasekmėms pilnai likviduoti. Sutariam, kad elektrinei eksploatuoti  tikrai nereikia ir ateityje nereikės jokių Valstybės ar energijos vartotojų subsidijų. Sutariam, kad investuotojas gali pats investuoti į kažkokią tai  papildomą jam reikalingą elektrinės eksploatacijai ir statybai infrastruktūrą (kelią, prijungimą prie elektros perdavimo sistemos, apsaugą  ir t.t.) Ir  pirmyn!  Po tokiu susitarimu – tikrai pasirašyčiau.

Tiesiog nebeliktų jokių klausimų – strateginis  investuotojas anksčiau ar vėliau, pigiau ar brangiau  savo rizika pastatytų Lietuvoje naują elektrinę ir padidintų elektros pasiūlą rinkoje. Padidėjus  elektros pasiūlai – natūraliai sumažėtų elektros kainos. Ir mums būtų visai  nesvarbu – ar tada tam investuotojui šį investicija kada nors atsipirktų, ar ne.  Tiesiog naudotumėmės pigios elektros privalumais ir rinktume mokesčius. Jei  besivystant naujoms technologijoms, įvedant naujus saugumo reikalavimus  branduolinėms elektrinėms pasirodytų, kad senos branduolinės elektrinės iš vis  nebeišeina eksploatuoti – ką gi – investuotojo galvos skausmas.

Turbūt branduolinės energetikos „fanams“ būtų sunku dabar pasakyti, kad investuotojas nesutiks investuoti tokiomis  komercinėmis sąlygomis, kai tiek ilgai buvo aiškinama kokia tai nuostabiai gera  investicija būtų MUMS patiems?  O gal vis dėl to yra kiek kitaip ir šis  projektas komerciniu požiūriu yra nuostolingas, bet reikalingas strategiškai?  Gerai, kalbėkimės. Jei tikrai savo strateginių uždavinių neišeina išspręsti  pigiau ir mažesnėmis rizikomis – kartu pabandom visuomenę įtikinti pakeisti  sprendimą ir darom tai. Bogdanas  Oginskis prieš 121 metus irgi savo dvarą apsišvietė ne siekdamas komercinės naudos.

Bet nustokime meluoti vieni kitiems ir  apgaudinėti patys save.  Suvienodinkime savo tikslus – tai ne atominė elektrinė, tai ne atsinaujinanti energetika. Tikslas yra – mūsų vaikų dėkingumas  už mūsų teisingus sprendimus šiandien! Ir šiam tikslui pasiekti galima būtų skirti ir kiek daugiau, nei darbo grupės kelių mėnesių darbą.

Šaltinis: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/garsiai-spengianti-tyla-apie-lietuvos-energetikos-ateiti-18-322856#ixzz2Pxme9EXC

Share This