Vyriausybės rūmuose vykusio nacionalinio „Darom“ forumo metu pristatyta nevyriausybinės organizacijos „Mes Darom“ kartu su Žaliosios politikos institutu ir Neringos miesto savivaldybe įgyvendinamo „Išsaugokime Neringa“ projekto eiga, Žaliosios politikos instituto suburtos mokslininkų komandos rekomendacijos, kaip geriausia atkurti praėjusį pavasarį miško gaisrų suniokotą Neringos teritoriją.
Renginio metu Žaliosios politikos instituto prezidentas Remigijus Lapinskas, tardamas žodį, pasidžiaugė, kad projektui „Išsaugokime Neringą“ susivienijo ne tik nevyriausybininkai, valstybinis sektorius, bet ir pavyko suburti grupę profesionalių mokslininkų, kurie visomis savo pastangomis prisidėjo prie mokslinio tyrimo, kaip geriausia būtų atsodinti išdegusį mišką.
„Įsibėgėjantis projektas „išsaugokime Neringą“ įrodo, kad daug daugiau galime padaryti susivieniję jėgas. Lietuvoje ne taip dažnai skirtingo pobūdžio, skirtingas stipriąsias puses turinčios organizacijos jungiasi bendram tikslui. Džiaugiamės, kad, Žaliosios politikos institutas, prisijungdamas prie projekto „Išsaugokime Neringą“, suburdamas miškininkystės srities ekspertus, galėjo prisidėti prie mokslinės projekto dalies. Mokslo žinių pritaikymas sprendžiant aplinkosaugos problemas Žaliosios politikos instituto veikloje yra esminis principas“, – sakė R. Lapinskas.
Pasak „Darom“ forumo metu mokslinio tyrimo išvadas pristačiusio Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto direktoriaus Mariaus Aleinikovo, šis miško atsodinimo projektas yra sudėtingas tuo, kad degimvietė yra ypatingoje vietoje, UNESCO saugomoje vietovėje.
„Išdegęs miškas yra Kuršių nerijoje, todėl, galvodami apie miško atkūrimą, turime atsižvelgti į daugybę teisinių dokumentų. Pavyzdžiui, šioje vietovėje draudžiama sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas. Taigi mes prieš siūlydami atsodinti, atkurti tam tikrus medžius, turime atsižvelgti į tai, kad Kuršių nerijos unikalumą ir kraštovaizdį reikia atkurti taip, kad jis būtų dar vertingesnis, kad žmonės galėtų pamatyti visą jo grožį“, – sakė M. Aleinikovas.
Miškų instituto direktoriaus teigimu, situaciją sudėtingesne daro ir degimvietėje įsiveisęs grybas, kuris dažnai paplinta po gaisrų. Dėl šio grybo siūloma naujus sodinukus sodinti ne anksčiau, nei 2016 metų pavasarį, kadangi grybas gali neigiamai paveikti jaunus želdinius. Jei grybas bus nunykęs, neatmetama galimybė atsodinimo darbus pradėti jau 2015 metų rudenį.
Pasak M. Aleinikovo, nors teisės aktai reglamentuoja, jog atsodinti išdegusią teritoriją būtina per 3 metus, tačiau, jo manymu, reikėtų neskubėti, kad atsodinimas vyktų kokybiškai ir nauji sodinukai nenunyktų dėl aptartų aplinkybių.
Mokslininkai, kurdami studiją, atsižvelgė ir į Kuršių nerijos nacionalinio parko parengtą išdegusios teritorijos tvarkymo planą, kuriame buvo numatyta kai kur atkurti kalninę pušį, o kai kur ją keisti į paprastąją pušį.
„Vakarinėje dalyje, kurioje buvo kalninės pušies medynai, reikėtų išdegusią vietą atsodinti paprastosios pušies ir beržo medynais. Šioje vietoje tam yra labai gera terpė, yra išlikę gyvybingi beržų ir paprastosios pušies medžiai, kurie dera, nuo jų sėklų atžėlimo būdu daug medynų atsikurs natūraliai. Daugiausia klausimų kyla – ar į degimvietę grąžinti kalninę pušį. Rytinėje dalyje nuo dviračių tako siūlome atkurti ne paprastąją Kuršių nerijoje paplitusią kalninę pušį, o teritoriją apsodinti nykštukine kalnine pušimi. Ji užauga tik iki 1 metro aukščio, todėl, jei ateityje kiltų gaisras, ugniagesių automobilis galėtų lengvai pravažiuoti per medyną ir lengviau užgesinti gaisrą, nes kaltinė pušis neleidžia to padaryti. Vidurinėje dalyje, kuri buvo apaugusi kalninėmis pušimis, siūlome palikti miško laukymę, nuo kurios žmonės galėtų grožėtis iš šios vietos atsiveriančiu vaizdu į jūrą ir Kuršių marias. Pietinėje dalyje, kurioje augo bankso pušis bei šiek tiek paprastosios pušies medynų, siūlome atkurti paprastąja pušimi, kad teritorija būtų tolygiai vienodai apsodinta“, – sakė M. Aleinikovas.
Taip pat siūloma išlaikyti daugumą proskynų ir praplatinti priešgaisrinius barjerus, kurie gaisro metu apsaugotų nuo ugnies plitimo nuo vieno medyno prie kito.
Šią studiją atliko Miškų instituto mokslininkų grupė, kurią papildė tarptautiniai ekspertai iš Latvijos, konsultavo Gamtos tyrimo centro bei Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai.
Šiai mokslininkų studijai finansuoti yra pasitelkiama netradicinė priemonė – sukurta kampanija gerai visame pasaulyje žinomoje ir didžiausioje minios finansavimo (angl. crowdfunding) svetainėje „Indiegogo“ (https://www.indiegogo.com/projects/save-neringa), kurioje visi norintys gali paremti ekspertų studiją, padėsiančią užtikrinti geriausius sprendimus atkuriant išdegusią teritoriją.
Prie mokslininkų tyrimų finansine parama taip pat prisidėjo Mocevičiaus firma „GINALAS“, verslo advokatų kontora GLIMSTEDT, prekybos tinklas „MAXIMA“.
Sutvarkius degimvietę visuomenė nevyriausybinė organizacija „Mes Darom“ kvies visuomenę prisidėti atsodinant išdegusį mišką.
2014 metų balandžio 25 dieną Kuršių nerijoje įvykusio gaisro metu išdegė apie 130 hektarų miško. Skaičiuojama, kad padaryta apie 46 mln. litų žala. Šis gaisras padarė milžinišką žalą visoms ekosistemoms, gyvūnijai, miškams, esantiems Kuršių nerijoje, kuri turi UNESCO saugomos teritorijos statusą.