Autorė Vilma Gaubytė

Ilgą laiką šalių vyriausybės suko ir vis dar suka galvas kurdamos įvairias programas, skirtas išbristi iš, regis, nesibaigiančios krizės. Niekieno jau nestebina valdančiųjų kalbos apie griežtas taupymo programas, tačiau vis dažniau galima išgirsti ir specialistų, manančių, jog be ekonomikos skatinimo pagerėjimo laukti neverta. Atvirkščiai: „Stabdydami verslą sulauksime tik priešingų rezultatų“, – teigia kai kurie ekonomistai. Kaip pastebėjo ES energetikos komisaras Guentheris Oettingeris, labiausiai „Europa turėtų nerimauti dėl mažėjančio pramonės sektoriaus. Neturėdami pramonės, neišspręsime nei ūkio, nei biudžeto problemų“.

Taip manančių yra ir Lietuvoje – buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys ne kartą pabrėžė, jog verslo kūrimas Lietuvoje turėtų būti ir bus skatinamas. Skatinimo sulaukėme – 6000lt vertės „Verslo krepšelis“ pradedantiems verslininkams. Už šiuos pinigus galima įsigyti 1 pašto dėžutę, atsispausdinti 100 lapų, nuskenuoti 100 lapų, nusiųsti faksu 20 lapų, gauti 1 nemokamą el.pašto dėžutę, naršyti internete 50 valandų, taip pat gauti iki 50 val. konsultacijų, 24 val. mokymų – viskas apskaičiuota. Dar daugiau – lėšų panaudojimo laikas taip pat kruopščiai suplanuotas: suma, o tiksliau galimos už ją įsigyti paslaugos, padalintos į ketvirčius. Nenuostabu, jog ši ilgai reklamuota ir dar ilgiau laukta programa daugeliui sukėlė šypseną – vargu ar tai būtų galima pavadinti realia pagalba jaunam žmogui pradedant verslą. Tad kokią situaciją Lietuvoje turime šiandien? Link kur judame ir kokias perspektyvas galime įžvelgti? Ir ką reikia daryti, kad pagaliau išjudėtume iš šios užsitęsusios krizės ir pamatytume realių pozityvių rezultatų? Pasvarstykime apie galimybes Lietuvoje plėsti verslą ir taip kurti darbo vietas bei didinti BVP.

Verslininko įvaizdis Lietuvoje

Pirmiausia reikėtų pagalvoti, kaip vertiname verslininkus. Bent sekundę susimąstęs ne vienas sutiks – verslininko įvaizdis Lietuvoje nėra patrauklus: valstybės požiūriu verslininkas slepia mokesčius; samdomų darbuotojų požiūriu verslininkas neteisingai dalinasi sukurta pridėtine verte; visuomenės požiūriu verslininkas a priori nesąžiningas ir vaikosi greito pelno bet kokiu būdu. Nenuostabu, jog vyraujant tokiai nuomonei ir esant sudėtingoms sąlygoms verslą pradėti, net ir puikių idėjų turinčių žmonių motyvacija kurti verslą, prisiimti atsakomybę už save, savo šeimą ir darbuotojus yra pakertama. Tuo pačiu vis aiškiau matoma, jog tik socialiai atsakingas ir mokesčius mokantis verslas yra esminis valstybės pamatas ir verslininkų skaičiaus augimas yra vienintelis kelias valstybei paskatinti ekonominį vystymąsi, užtikrinti socialinę raidą, švietimo ir mokslo funkcionavimą, krašto apsaugą ir kitas valstybės funkcijas. Valstybė turi įvairių įrankių, kuriais šis procesas gali būti skatinamas, ir kartu su verslo organizacijų pagalba verslo bei verslininko įvaizdis Lietuvoje galėtų būti pakeistas iš esmės. Šio proceso rezultatai Lietuvos ekonomikai gali būti nesunkiai išmatuojami vertinant įmonių bei darbdavių skaičiaus didėjimą.

Kaip pakreipti žmogaus mąstymą link tapimo verslininku?

Verslininko arba verslo organizatoriaus darbas jo organizavimo, kūrybos, vystymo, kontrolės požiūriu iš principo yra toks pats kaip ir bet kuri darbinė veikla. Skirtumas tas, kad verslo pradėjimas sukuria tam tikrus santykius ir įsipareigojimus žmogui, kuris tą verslą pradeda. Todėl verslo nesėkmė to kelio pradžioje neturėtų grėsti ar tapti bausme ilgesniam laikotarpiui ar net visam gyvenimui. Bandymas tapti verslininku turi būti labai aiškus, suprantamas ir, pirmuoju verslo kūrimo laikotarpiu, nesudėtingas procesas. Valstybė turėtų aiškiai deklaruoti, kad tik nuosavas verslas yra kelias į ekonominę laisvę ir užtikrintą materialinį šeimos gerbūvį ir orią senatvę. Deja, piniginės lėšos, reikalingos verslo pradžiai, biurokratinė našta bei paties proceso komplikuotumas dažnai tampa neįveikiamomis kliūtimis. Tai nenaudinga tiek verslą norintiems pradėti žmonėms, tiek potencialiems naujai sukurtų įmonių darbuotojams, tiek pačiai valstybei.

Apie teisinę sistemą Lietuvoje

Lietuvoje veikia apie 150 kontroliuojančių institucijų, egzistuoja virš 300 leidimų, reikalingų įvairioms veiklos rūšims pradėti ir plėtoti. Verslo kūrimo sąlygas taip pat apsunkina virš 1000 nacionalinių įpareigojimų. Daugelis šių reikalavimų dažnai ne tik nebūtini bet ir visai nepagrįsti. Vyriausybė, atsižvelgdama į įsipareigojimą Europos Sąjungai nusistatyti kiekybinį administracinės naštos verslui sumažinimo rodiklį, 2009m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 161 užsibrėžė tikslą iki 2011m. pabaigos 30% sumažinti administracinę naštą verslui. Ši priemonė apėmė tokias problemines sritis kaip mokesčių administravimas, darbo santykiai, statistika, aplinkos apsauga, transportas, nekilnojamojo turto operacijos, teritorijų planavimas bei statyba. Problema ta, jog nuo pat pradžių nebuvo aišku, kokio dydžio apskritai yra biurokratinė našta Lietuvoje – prieš imantis bet kokių priemonių administracinės naštos „svoris“ turėjo būti apskaičiuotas ir išreikštas pinigine išraiška.

Nustatyta, jog apie 1500 Europos Sąjungos įpareigojimų (ataskaitų ir dokumentacijų rengimo, deklaracijų pildymo ir pan.) laikymasis Lietuvos verslui kainuoja virš milijardo litų per metus. Tačiau europinių ir Lietuvoje egzistuojančių įpareigojimų kaina gali ženkliai skirtis, todėl negali būti naudojama Lietuvos įpareigojimams vertinti – tam turi būti atlikti atskiri skaičiavimai. Taigi siūlymus kaip būtų galima sumažinti administracinę naštą specialiai tam sudaryta Saulėtekio komisijos biurokratinės naštos mažinimo darbo grupė pradėjo teikti vadovaudamasi ne kuo kitu, bet bendru supratimu. Pateikta apie 100 siūlymų, nukreiptų įvairioms administracinėms sritims gerinti, tačiau iš jų Vyriausybė pritarė tik kiek daugiau nei pusei. Nepaisant to, didžioji dalis net Vyriausybės palaimintų pokyčių nebuvo įgyvendinti – sprendimai dėl daugiau nei pusės patvirtintų siūlymų „užstrigo“ Seime, atitinkamose ministerijose ir kitose institucijose ir realiai įgyvendinta buvo tik apie 15 iniciatyvų. Nepaisant to, nors kai kurios normos „patobulinamos“, dažnai reali situacija nesikeičia ir reikalavimai lieka tie patys. Gali būti, jog biurokratinė našta nemažėja ir dėl to, jog sumažėjus biurokratiniam apkrovimui dalis verslo įpareigojimus administruojančių valdininkų prarastų darbo vietas. Darytina prielaida, jog būtent dėl šios priežasties kai kurie politikai vis dar teigia, jog verslo aplinka Lietuvoje pagerėjo. Tačiau akivaizdu, jog realybė visiškai kitokia. Taip mano ir tarptautiniai ekspertai – tarptautinio forumo “Doing business” specialistai nustatė, jog 2012m. Lietuva tarp 183 pasaulio šalių, lyginant jų galimybes pradėti verslą, užima tik 101 vietą. Dar daugiau – lyginant su praeitais, 2011 metais, daugiau nei pusėje pozicijų Lietuvos verslo galimybės smuko. Iš pozicijų, kuriose Lietuva pasirodė geriau nei pernai ryškiausi pokyčiai matyti investuotojų saugumo bei mokesčių srityse – šiose pozicijose Lietuva atitinkamai užima 65 ir 62 vietas. Tačiau išvadas dėl mokesčių dydžio bei reikalingų lėšų derėtų daryti tik geriau išanalizavus bendrą pinigų poreikį tokiai iniciatyvai pradėti.

Pinigai verslo pradžiai

Nepaisant to, jog egzistuoja būdai kaip pritraukti lėšas naujam verslui (pvz. Verslo Angelų Fondas ir pan.), turėtų būti sukurta ir valstybinė struktūra, galinti padėti pradedančiam verslininkui išspręsti jo materialinių investicijų į verslą klausimus – žinoma, jog toli gražu ne kiekvienas turintis gerų idėjų bei norintis pradėti verslą žmogus taip pat turi ir nuosavą kapitalą ar galimybę pasiskolinti iš finansinių institucijų. Kai kurios ES šalys ekonomikos skatinimą plėtojant verslą vertina ypač rimtai – pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje bei Maltoje buvo įdiegta „Karališkojo finansavimo“ (Royalty financing) sistema, sudaranti galimybę suteikti paskolą konkrečiam verslo planui ir verslininkas ją pradeda grąžinti praėjus keliems metams nuo verslo pradžios ir moka priklausomai nuo apyvartos ar pelno dydžio – tai reiškia, jog grąžinimo sistema yra daug lankstenė ir verslininkas investuotojams pinigus grąžina priklausomai nuo jo verslo sėkmės bei ekonominės situacijos. Kaip jau aptarėme, Lietuvoje sukurti vadinamieji „Verslo krepšeliai“ pasirodė besąs išpūstas muilo burbulas ir kitokios priemonės yra būtinos siekiant teigiamų rezultatų. Pirmiausia tai liečia mokestinę pusę – sutinkame, jog Lietuvos mokestinė sistema, lyginant su kitomis ES šalimis, nėra tokia griežta, tačiau verslui pradėti to neužtenka ir tai aiškiai matoma vien akies krašteliu pažvelgus į šiandieninę situaciją Lietuvoje. Todėl įmonės steigimas ir jos išregistravimas, mokestinis administravimas ir pati mokesčių sistema pirmus keletą metų arba iki pasiekiant tam tikrų verslo parametrų (tam tikrą darbuotojų skaičių, apyvartą ar pelną) turėtų būti gerokai lengvesnė pirmą kartą verslą steigiančiam asmeniui. Valstybė, turėdama didesnį ar mažesnį pradinį kapitalą, galėtų investuoti į verslininko pageidaujamas gamybos priemones išlaikydama nuosavybę pradiniame etape ir sukurdama galimybę tas investicijas verslininkui vėliau išsipirkti. „Verslo Angelų“ ir panašių fondų veikla taipogi turėtų būti skatinama siekiant nukreipti atsilaisvinusias veikiančių verslininkų lėšas naujų verslo subjektų steigimui.

Idėjų verslui generavimas

Verslas prasideda nuo idėjos. Ilgalaikiu požiūriu, būtent idėja yra brangiausias verslininko turtas. Valstybės siekis turėtų būti lavinti „taikomąjį kūrybiškumą“ – tai yra skatinti žmogų komercializuoti ir praktikoje įgyvendinti įvairiausias idėjas, kurios žmogui kilo dėl jo specialaus išsilavinimo, žinių, įgūdžių bei patirties. Valstybė turėtų skatinti žiniasklaidą pateikti gerosios verslo pradžios pavyzdžius ir sėkmės istorijas iš Lietuvos, Europos ir viso pasaulio; Lietuvos verslininkų pasakojimai apie jų verslo pradžią turėtų tapti vidurinio ir aukšto mokymo proceso neatsiejama dalimi. Dar daugiau – siekiant realiai pakeisti situaciją, noras tapti verslininku turi būti skatinimas jau mokyklose ir mokiniai turėtų būti supažindinti su verslo ypatumais įvedant naują discipliną – “Verslo organizavimo pradmenis”. Aukštosiose mokyklose toks mokymas turėtų būti tęsiamas atsižvelgiant į studijuojamą sritį – studijuojant teisę turėtų būti mokoma teisės paslaugų organizavimo pradmenų, inžineriją – inžinerinių paslaugų teikimo ypatumų ir t.t. Jog verslo kūrimosi svarbą supranta Lietuvos universitetai galima matyti iš jų kuriamų iniciatyvų – pavyzdžiui, šiuo metu Vilniaus bei Vilniaus Gedimino technikos universitetai kartu su panorusiais prisijungti partneriais kuria projektą, pavadintą „Saulėtekio slėniu“ – minėtų universitetų teritorijoje kuriamas mokslo ir technologijų parkas, kuriame veiks įvairios palankias sąlygas technologijų perdavimui, naujovių kūrimui bei novatoriškų įmonių steigimui kuriančios įmonės, laboratorijos bei mokslinių tyrimų centrai. Deja, atrodo, jog valstybės požiūris šiuo klausimu smarkiai skiriasi.

Naujo verslo konsultavimas ir mentorystė

Negalima pamiršti ir reguliacinės aplinkos jau pradėjus kurti verslą – turi būti išplėtota verslo konsultavimo sistema, kurioje didesnę dalį konsultantų turi sudaryti patyrę verslininkai savanorystės pagrindu. Valstybė turi skatinti verslininkų bendradarbiavimą ne tik su mokymo įstaigomis, bet remti „Jaunųjų verslininkų“, verslo diskusijų ir panašių klubų atsiradimą, jų skaičiaus didėjimą ir veiklos tęstinumą. Sankcijos už pirmą kartą padarytas klaidas ar spragas turėtų būti minimalios, taip skatinant žmones nebijoti tokio pobūdžio darbo bei suteikiant šansą išmokti eiti teisingu keliu. Tik tokiu būdu jauni žmonės turės realų šansą pradėti ir plėtoti naujas idėjas bei taip pagerinti ne tik savo padėtį, bet ir situaciją Lietuvoje.

Share This