Šaltinis: www.delfi.lt
Lietuva turi daug nenaudojamos žemės, dirvonuoja šimtai tūkstančių hektarų. Biomasės gamybai užtektų skirti tik nedidelę jos dalį ir to esą užtektų Lietuvos poreikiams patenkinti. Taip būtų išnaudojami vietiniai resursai ir žmogiškieji ištekliai. Šalies biokuro gamintojus ir tiekėjus vienijančios biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas siūlo valstybei statyti ne atominę elektrinę, o kogeneracines biomasės jėgaines, kurios gyventojams tiektų ir šilumą, ir elektrą. Apie energetines alternatyvas, Lietuvos poreikius ir galimybes su R. Lapinsku LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus Savukynas.
– Ar tikrai alternatyva atominei elektrinei gali būti biokuras arba vėjo jėgainės?
– Taip, iš tiesų tai yra labai svarbus klausimas. Natūralu, kad valstybė negali likti be bazinės elektros gamybos. Tai yra pagrindas, principas, ties kuriuo reikia susitelkti. Tačiau kalbos, vyraujančios viešojoje erdvėje, kad bazinę elektros gamybą Lietuvoje gali užtikrinti tik atominė energetika arba dujų energetika yra ne visiškas tiesos arba net netiesos sakymas.
– Pagrįskite. Juk taip kalba premjeras, Vyriausybė, jie turi daug ministerijų, ekspertų.
– Man sunku spręsti, kodėl panašios kalbos pakreipiamos būtent tokiu kampu. Tai didelis klausimas… Tačiau mes matome kitų Europos Sąjungos šalių, esančių toje pačioje geografinėje platumoje kaip ir Lietuva, pavyzdžius. Jos turi tokius pat iššūkius dėl šilumos kainų gyventojams ir sprendžia šilumos kainas (įperkamų suprantamos kainos gamyba) suderindamos elektros gamybą būtent per biomasės kogeneraciją.
– Kokią šalį galite įvardinti kaip pavyzdį?
– Na, tarkime, Daniją.
– Papasakokite, kaip danai visa tai įgyvendina?
– Pavyzdžiu galima imti Danijos sostinę Kopenhagą. Centralizuotus šilumos tinklus aptarnauja Danijos kompanija „Dong Energy“. Jie turi nuostabią kogeneracinę jėgainę, vadinamą „Avedore plant“. Joje antrasis blokas didžiąją dalį kuro – maždaug 60 proc. – kūrena biokuru. Ir jie pasigamina žymiai daugiau elektros energijos, nei mes šiandien tikimės iš naujos atominės elektrinės Lietuvos dalies.
– Jūs sakėte, kad 60 proc. sudaro biokuras. O kaip yra su likusiais 40 proc.?
– Likę 40 proc. yra dujos. Supraskite, kad Kopenhaga yra labai didelis miestas. Tai ne Vilnius. Kol kas tai yra laikinas jų sprendimas, bet pažiūrėkite, kiek jau dabar jie turi pasiekę.
– Gamina šilumą ir elektros energiją?
– Taip, gamina šilumą ir elektros energiją.
– O kur jie šilumą deda vasarą?
– Vasarą dirbama daugiau kondensaciniu režimu, t. y. gaminama tik elektra. Natūralu, kad vasarą šilumos poreikis mažėja. Tačiau bet kokiu atveju, mūsų skaičiavimais, elektros kaina, kurią mes gamintume Lietuvoje pagrindiniu kuru naudodami būtent biokurą ir varijuodami žiemą kogeneraciniu režimu, o vasarą – kondensaciniu režimu, tai kaina yra absoliučiai tame pačiame lygyje, kaip ir planuojamos naujos atominės elektrinės pagamintos elektros energijos kaina ar net žymiai pigiau.
– Jeigu kaina tokia pati, kodėl tada blogai yra atominė elektrinė. Juk vėliau, po penkiasdešimt metų, ta kaina gal bus dar pigesnė?
– Matote, lygiai ta pati taisyklė galioja ir kogeneracijai. Atsipirkus įrenginiams ir pastarosios pagaminta elektra vėliau būtų žymiai pigesnė. Mes šnekame apie naujus įrenginius tiek vienu, tiek kitu atveju. Tik reikia pasakyti, kad biomasės kogeneracijai reikėtų išleisti nuo dviejų su puse iki keturių kartų mažiau statant pačią jėgainę. Pastatyti biomasės kogeneracijos jėgainę kainuoja žymiai pigiau.
– Manote, kad tokia jėgainė patenkintų mūsų šilumos ir elektros energijos poreikius?
– Taip, aš manau, kad valstybėje tam tikra prasme yra sisteminė problema. Sprendžiamas tik elektros klausimas, kai tuo tarpu reikia spręsti, visų pirma, šilumos klausimą. Ir tuo pačiu metu galima išspręsti elektros klausimą. Štai čia yra didysis nesusikalbėjimas. Jis, matyt, yra gimęs iš to, kad šiandien šilumos ūkis arba šilumos klausimo sprendimas Lietuvoje yra atiduotas savivaldybių kompetencijai. Energetikos ministerija ir Vyriausybė nuo to yra praktiškai nusišalinusios. Atitinkamai vyksta didysis nesusikalbėjimas tarp valstybinės centrinės valdžios ir savivaldybių.
– Norite pasakyti, kad šiluma rūpinasi savivaldybės, o elektra – Vyriausybė ir tai yra du nesusisiekiantys indai?
– Kartais atrodo, kad būtent taip ir yra, nors taip jokiu būdu neturėtų būti.
– Vis dėlto atominės energetikos šalininkai dėl biokuro jėgainių sako, kad nors jos ir gamina elektrą, bet vasarą šilumos nereikia ir dėl to patiriamas nuostoliai.
– Kaip sako lietuviai, būkime biedni, bet teisingi. Atominė elektrinė taip pat gamina elektrą, o šilumą savo ruožtu išleidžia į Drūkšių ežerą. Tai kur skirtumas? Skirtumo nėra. Didysis skirtumas yra tas, kad didžiuosiuose miestuose esančios kogeneracinės biomasės jėgainės galėtų gaminti šilumą šildymo sezono metu, o visais metų laikais galėtų gaminti elektrą.
– Įsivaizduokime, kad mes masiškai pereiname prie biokuro. Ar nebus taip, kad Lietuvoje neliks miškų?
– Čia yra dar vienas mitas, kurį kai kas mėgsta neatsakingai vartoti. Visą laiką reikia žiūrėti faktų ir skaičių. Mūsų asociacijos ir kitų autoritetingų institucijų, tarkime, Lietuvos energetikos instituto, skaičiavimais, Lietuva biomasės išteklių kasmet turi daugiau nei du milijonus tonų naftos ekvivalento. Šiandien centralizuotai šilumos gamybai naudojame, grubiai tariant, tiktai dešimtadalį šio kiekio. Taigi to kiekio užtektų per akis išspręsti šilumos klausimą didžiuosiuose miestuose kūrenant biokurą ir gaminant visiškai adekvatų kiekį elektros. Visiškai tokį pat, kokio mes tikimės iš naujosios atominės elektrinės, t. y. apie 40-50 megavatų. Turiu galvoje biokurą ne vien tik iš miškų. Tai biokuras plačiąja prasme: mediena, agro – atliekos, pavyzdžiui, šiaudai, taip pat komunalinės atliekos ir, be abejo, biodujos. Turime tam tikrų ekologinių problemų, kurias galėtume naudingai išspręsti pasukdami valstybę biomasės kogeneracijos link.
– Tačiau atominė energetika yra pati švariausia. Tą žino visi.
– Ne, tą žino tik tie, kurie yra įsitikinę ir nori įteigti visiems kitiems. Nemanyčiau, kad tokia energetika yra švariausi. Tarptautiniai skaičiavimai rodo, kad CO2 ir šiltnamio dujų kiekis, išleistas į atmosferą sodrinant uraną, yra žymiai didesnis. Jeigu paimtume visą ciklą, nuo kuro gamybos, pačios elektrinės statybos ir t. t., biomasės jėgainė šioje vietoje turi prioritetą.
– Grįžkime prie biokuro. Žemė yra reikalinga tam, kad būtų auginami produktai ir žmonės galėtų valgyti. Pasaulinės tendencijos rodo, kad maisto kainos augs, nes planetoje daugėja žmonių. Jau dabar viena iš priežasčių, kodėl auga maisto kainos, yra tai, kad žemė ir jos pasėliai naudojama biodegalams, biokurui, t. y. tiesiogiai konkuruojama. Taigi žiūrint į ilgesnę perspektyvą – dvidešimties trisdešimties metų – ar nebus taip, kad jei savo žemes užsodinsime žilvičiais, vėliau neturėsime ką valgyti? Na, gal turėsime ką valgyti, tačiau žymiai brangiau mokėsime už maistą.
– Drįsčiau teigti, kad biomasės auginimas energijos gamybai turi minimalią įtaką arba apskritai jokios įtakos maisto kainų augimui. Manau, kad maisto kainų augimą, visų pirma, lemia iškastinio kuro kainų augimas. Pasižiūrėkime, kas vyksta pasaulyje. Tarkime, dujų kaina per pastaruosius kelerius metus išaugo du, tris, o kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, net keturis kartus. Natūralu, kad tai turi įtakos maisto gamybai, logistikai, maisto pervežimui. O Lietuvos atveju mes iš viso esame unikalūs gerąja prasme (vėlgi priklauso, kaip pažiūrėsi), nes turime labai daug nenaudojamos žemės. Lietuvoje priskaičiuojami šimtai tūkstančių hektarų žemės, kuri šiandien yra nenaudojama. Biomasės gamybai užtektų skirti tik nedidelę tos nenaudojamos žemės dalį ir mes patenkintume Lietuvos poreikius.
– Ar gerai supratau: jūs iš esmės teigiate, kad su turimais resursais – miškuose pūvančiomis šakomis, šiaudais, kitomis atliekomis – galėtume pasigaminti šilumos ir elektros, nereikėtų importuoti dujų, elektros energijos iš Rusijos? Kitaip sakant, taptume jei ir nepriklausomi, tai bent žymiai labiau nepriklausomi, nei esame dabar?
– Taip, reikėtų sakyti būtent taip. Mes, kaip valstybė, turėtume žymiai palankesnį energetikos balansą. Netikiu, kad ateityje visiškai atsisakysime dujų ar elektros energijos importo. Natūralu, kad visada bus specifinių poreikių, pavyzdžiui, pramonės gamybos ar gyventojų. Tačiau būtų žymiai geriau išnaudoti vietinius resursus, vietinį kurą, kuris priklauso mums. Nereikia niekieno prašyti ką nors importuoti. Būtų sukurta darbo vietų, pagerintas eksporto importo balansas, mažinama socialinė atskirtis, nes padaugėtų darbo vietų kaimiškuose regionuose. Todėl, manau, tai yra teisingas kelias.
– Bet jeigu jūsų vardijami pliusai yra tokie dideli ir akivaizdūs, kodėl tada Vyriausybė šiuo klausimu nieko nedaro? Ką, jūsų manymu, ten sėdi kvailiai?
– Iš tikrųjų labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes šiandien Vyriausybė atsinaujinančių išteklių srityje daro lygiai tiek ir nė truputėlio daugiau, nei reikalauja Briuselis. Vadinasi, kiek šiandien reikalauja Europos Sąjungos direktyva, kad mes padidintume atsinaujinančių energetikos išteklių dalį bendrame balanse, tokie sprendimai ir yra priimami. Tačiau jie kol kas priimami tik popieriuje. Faktiškai per pastaruosius trejus metus niekur nepajudėjome. Naujų sprendimų, leidžiančių atsirasti vėjo, biokuro kogeneracinėms jėgainėms, neatsirado ir sunku tikėtis, kad artimiausiu metu atsiras. Nėra dialogo būtent ta linkme, apie kurią kalbėjau. Reikia, kad centrinė valdžia susikalbėtų su verslu,savivaldybėmis, teisingai suplanuotų bent jau 2014-2020 metų Europos paramos kryptis. Tačiau kol kas realių žingsnių nematau.
-Užsiminėte ir apie vėjo energetiką. Juk tai žaidimas. Negalima pasikliauti vėjo energetika, nes jei nėra vėjo, nebus ir elektros. Ar tai nėra tik brangus malonumas?
– Vėlgi būtų galima diskutuoti, kas yra brangus malonumas. Šiandien Elektrėnų jėgainės elektra superkama į tinklą už 38 centus. Vėjo ir biomasės jėgainių elektra superkama po 30 centų, o naujiems dideliems vėjo energetikos projektams, kurie turėtų startuoti šiais metais ar vėliau, numatyta 28 centų supirkimo kaina ir dėl tos kainos dar reikės kovoti aukcione. Kitaip sakant, tą kainą dar reikės mažinti. Taigi reali vėjo energetikos kaina artimiausiais metais turėtų būti apie 25-28 centus. Tai yra pigiau nei numatoma atominės elektrinės kaina.
– Bet brangiau nei mes dabar perkame biržoje…
– Tai čia ir yra tas klausimas, mes vėl grįžtame į pokalbio pradžią. Valstybei, kaip tam tikra prasme siekiančiai energetinės nepriklausomybės ir savarankiškumo, vis tiktai reikalinga kažkokia vietinė generacija. Tai yra faktas.
– Bet juk vėjo energetika priklauso nuo vėjo. Jeigu nebus vėjo, nebus ir tos vietinės generacijos…
– Manau, vėjo energetiką Lietuvoje tikrai galima vystyti, tačiau dabar dedami kažkokie biurokratiniai užkardymai. Šiandien numatyta, kad ne daugiau kaip 500 megavatų instaliuotos galios didžiosios vėjo jėgainės turėtų pasiekti per tą laikotarpį iki 2020 metų. Manau, kad tas skaičius turėtų būti žymiai didesnis, nes reikia turėti galvoje, kad vėjo energetiką vysto privačios lėšos. Nereikia valstybės lėšų, nereikia mokesčių mokėtojų lėšų. Vėjo energetika su savo 20-30 proc. dalimi drąsiai galėtų egzistuoti. O kita bazinė elektros generacija galėtų būti būtent biokuro panaudojimas.
– Ar įsivaizduojate Lietuvą po 10, 20 ar 30 metų, kai jei ir ne visą, tai bent apie 80-90 proc. mums reikalingos energijos – šilumos ir elektros – pasigaminame mes patys iš atsinaujinančių šaltinių? Ar vis dėlto liksime priklausomi nuo importuojamų dujų, naftos ar to paties urano atominei elektrinei?
– Esu įsitikinęs, kad galime tai padaryti. Niekuo nesiskiriame nuo mums gyvenimo būdu, stiliumi, geografine prasme artimų valstybių, tokių kaip Danija, Švedija ar Suomija. Šios valstybės deklaruoja būtent tokią nepriklausomybę. Tarkime, ta pati Danija viešai pareiškė, kad 2050 metais jos energetikos balanse iškastinis kuras sudarys nulį procentų. Ta pačia kryptimi eina ir kitos Skandinavijos šalys. Todėl nematau priežasčių, kodėl mes nenorėtume ar negalėtume to siekti. Juolab kai mes šnekame apie biomasę, tai juk yra ir pigiau. Šiandien biomasė, kaip kuras, yra triskart pigesnė už dujas.
– Tai viskas priklauso nuo mūsų norų?
– Tai priklauso nuo mūsų sprendimų, gilios analizės ir planavimo, nes energetika yra ta sritis, kurią reikia planuoti ir planuoti dešimtmečiams į priekį. Manau, kad toks planavimas, kuris nori užkabinti Lietuvai atominį akmenį šešiasdešimčiai metų į priekį, kai visame pasaulyje atominės energetikos kryptis smunka žemyn, o atsinaujinanti energetika, priešingai, kyla, tokia strategija yra neteisinga ir turėtų būti pakeista.
– Dėkoju už pokalbį.