Žaliosios politikos institute, viešojoje įstaigoje, veikiančioje nuo 2011-ųjų metų, esame griežtai prieš „žaliąjį smegenų plovimą“. Jis daro didelę žalą visam kovos su klimato kaita procesui, diskredituoja bandymus gyventi švariau ir tvariau. Blogai, kai tai daro privačios įmonės, tačiau kai tuo užsiima didelė valstybinė įmonė, turinti savo etatų sąrašuose visus tvarumą turinčius užtikrinti specialistus – tai apskritai nesuprantama. Ir dar tam naudodama vartotojų pinigus.
Kalbame apie didelę valstybės įmonių grupę „Lietuvos geležinkeliai“ (LTG), kuri neseniai pristatė „Tvarią alternatyvą iškastiniam kurui“. Viešojo pirkimo būdu savo lokomotyvams ši bendrovė nupirko dyzelino HVO100, pagaminto iš atsinaujinančių žaliavų. Pirkimo vertė – 2.178.000 eurų (su PVM).
Kadangi biomasės energetikos srityje dirbu virš 20 metų, šią naujieną sutikau su dideliu susidomėjimu, tačiau ir su doze įtarumo. Reikia pasakyti, kad šis iš palmių aliejaus ar jo gamybos atliekų pagamintas biodyzelis yra pakankamai kritikuojamas, taip pat ir Pasaulio biomasės energetikos asociacijoje (WBA), kurios valdybos narys esu.
Kas blogai su kuru iš palmių aliejaus?
Biodegalai (biodyzelinas, etanolis, biodujos) yra dalis sprendimo, siekiant mažinti transporto priklausomybę nuo degalų iš iškastinio kuro. Įprastai jie gaminami iš žemės ūkyje auginamų žaliavų (rapsų, kvietrugių grūdų), o pastaruoju metu matome bandymus šiems atsinaujinantiems degalams panaudoti ir įvairias atliekas. Toks procesas iš principo yra teisingas, nes transportui varyti būtų naudojamos ne tiesiogiai maisto gamybai tinkamai medžiagos. Todėl tokie degalai vadinami „antrosios kartos“ arba „pažangiaisiais“ biodegalais.
Ir būtent palmių aliejaus sritis užėmė dominuojančią padėtį pasaulyje šioje pažangiųjų biodegalų rinkoje. Deklaruojama, kad palmių aliejaus gamybos procese susidaro daugybė atliekų, kurios ir naudojamos biodegalų gamybai. Tačiau bėda ta, kad palmių aliejaus gamyba Europoje nevykdoma – šie degalai gaminami iš atvežtinės žaliavos. Pagrindinės tiekėjos – Pietryčių Azijos valstybės, deklaruojant, kad ten susidaro daug įvairiausių palmių aliejaus atliekų, pavyzdžiui – gamybos procese likusių nuoplovų (Palm Oil Mill Effluent – POME) ar panaudoto aliejaus.
Pastaruoju metu Europoje kilo nemažai įtarimų ir pradėta tyrimų, siekiant nustatyti tikrąją HVO100 žaliavų kilmę, kadangi tokio didelio palmių aliejaus gamybos atliekų kiekio, technologiškai neturėtų likti. Kalba eina apie milijonų tonų „neatitikimus“, o egzistuojančios palmių aliejaus sertifikavimo sistemos tokių įtarimų išsklaidyti negali, nes yra fragmentiškos, neapimančios visų gamybos (įvairiems tikslams) pajėgumų ir valstybių-gamintojų. Aplinkosauginės organizacijos savo tyrimais siekia situaciją skaidrinti, nes įtarimai, kad vietoje atliekų naudojamas palmių aliejus – pakankamai pagrįsti.
Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad daugelyje Europos šalių palmių aliejus, (o kai kur – ir jo gamybos atliekos) nėra priimtina žaliava degalų gamybai. Alyvpalmės auginamos žemėje, kur buvo iškirsti natūralūs atogrąžų miškai, vadinamieji „žemės plaučiai“, naikinama bioįvairovė. Taip daroma gerokai didesnė žala aplinkai, nei atnešama nauda. Ir todėl toks staigus palmių aliejaus gamybos atliekų importo į Europos Sąjungą didėjimas tikrai turėtų būti griežčiau reguliuojamas, o įvairios „neaiškios schemos“, verčiant aliejų atlieka – draudžiamos ir naikinamos.
Ekonominiai kritikos HVO degalams pagrindai
Yra ir kiti, ekonominiai motyvai, dėl palmių aliejaus naudojimo degalams. Europos valstybėse susikūrė didžiulė vietinių biodegalų rinka, šimtai gamintojų, kuriems žaliavą tiekia vietiniai ūkininkai. Tai yra svarbi ekosistema, turinti galimybes užtikrinti žymią atsinaujinančių degalų transportui dalį. Tačiau konkuruoti su sukčiavimo schemomis, siekiant ypatingai palankaus „antrosios kartos biodegalų“ statuso ši pramonė negali (apskritai, su ekonominiais sukčiais jokia pramonė konkuruoti negali).
Todėl, prasidėjus biodegalų gamintojų bankrotams, Europos Sąjungos valdininkai sukluso ir ėmėsi tyrimų, šalys narės taip pat ėmėsi veiksmų (pvz.: mažinti „pažangiųjų degalų“ patrauklumą, atsisakant vadinamųjų „daugiklių“ – kai vienas pažangiųjų degalų litras prilyginamas dviem ar trims litrams), pradėtos nagrinėti palmių aliejaus ir jų atliekų tiekimo grandinės ir t.t. Viso to prasmė – nustatyti realią situaciją: iš ko tiksliai gaminami šie HVO100 degalai ir kokia jų atnešama nauda arba daroma žala.
Būtent ši HVO100 degalų tiekimo bendrovei LTG dalis yra labai svarbi. Ar mūsų nacionalinė bendrovė užsitikrino, kad jai tiekiami degalai yra iš tinkamų, atsinaujinančių žaliavų? Ar tiekėjas pateikė neginčijamus to įrodymus? O jei ne – ar šis tiekėjas padengs LTG bendrovei atsiradusią reputacinę žalą? Tai yra labai svarbūs klausimai, juk mes visi norime, kad Lietuvos transporto lyderis būtų tikrasis tvarumo pavyzdys ir jam netektų viešai aiškintis abejotinose situacijose.
Ir apie finansinę šio klausimo pusę
Jau minėjau, kad už HVO100 degalus bendrovė LTG sumokėjo virš dviejų milijonų eurų. Tačiau svarbus čia kitas aspektas: šie degalai yra keliasdešimt centų už litrą brangesni, nei įprastinis dyzelinas (kuriame, pagal Lietuvos standartus, įmaišoma iki 7% biodyzelio priedo). Kitaip tariant, už abejotinos kilmės biodegalus iš palmių aliejaus ar jo gamybos atliekų sumokėta keliais šimtais tūkstančių eurų daugiau. O juk tą brangesnę kainą turėsime padengti mes, vartotojai, keliaujantys geležinkeliu. Todėl ir šis aspektas yra labai svarbus: valstybinės įmonės ištekliai turėtų būti naudojami skaidriai, racionaliai ir taupiai. Permokėti už abejotinos kilmės degalus – idėja daugiau nei abejotina.
Beje, bandžiau gauti daugiau informacijos tiesiogiai iš LTG, parašiau laišką su panašiais klausimais bendrovės tvarumo vadovui, pagrindžiau savo susirūpinimą ir pasiūliau pagalbą, jei tokios reikėtų – deja, atsakymo nesulaukiau. Reikia pasakyti, kad mano vadovaujamas VšĮ „Žaliosios politikos institutas“ dar 2021 m. vykdė tyrimą biodegalų iš palmių aliejaus ir palmių aliejaus gamybos atliekų tema, todėl situacija rinkoje man yra žinoma.
Mano įsitikinimu, valstybės įmonės turi būti tvarios veiklos pavyzdys, o ne užsiiminėti tokios veiklos imitacija. „Žaliasis smegenų plovimas“, dar ir viešinant šių biodegalų naudojimą, yra netinkamas elgesys. Ir atvirkščiai, kai LTG elektrifikuoja geležinkelių transportą, vykdo neabejotiną išmetimų mažinimą – mes tokiai veiklai pritariame ir bendrovę giriame.
Siekti tvarumo reikia visiems kartu ir neabejojant tokios veiklos rezultatu.