Kartu su dauguma aplinkosaugos ekspertų nuo pat diskusijų apie planuojamas statyti mechaninio – biologinio atliekų apdorojimo (MBA) gamyklas pradžios, dar tik idėjos užuomazgos stadijoje viešai kalbėjau, kad šis projektas yra tik tarpinis ir bereikalingas, taip pat pernelyg brangus bei nesukursiantis realios produkcijos ir pridėtinės vertės atliekų tvarkymo sistemoje.
Šiandien vienas po kito pasipilantys skandalai, susiję su 10 Lietuvoje pastatytų rūšiavimo gamyklų tik patvirtina mano ir įvairių ekspertų kritiką.
Finansavimas, skirtas visam atliekų apdorojimo ir rūšiavimo gamyklų projektui, sudaro 114 mln. eurų. Šie pinigai galėjo būti daug efektyviau panaudojami juos nukreipiant į pirminio rūšiavimo skatinimą (kai rūšiuoja gyventojai savo namuose). Pirminis rūšiavimas pripažįstamas kaip veiksmingiausia priemonė, leidžianti itin sumažinti į sąvartynus išvežamų atliekų kiekius, kadangi gyventojai kruopščiai atskiria antrines žaliavas nuo atliekų, o antrinės žaliavos sukaupiamos santykinai švarios ir tinkamos tolesniam apdorojimui ir perdirbimui. Tačiau didmiesčių gyventojai skundžiasi, kad šalia jų namų neįrengti rūšiavimo konteineriai arba jie yra nuolat perpildyti, nepakankamai dažnai išvežami. Dabartinė mokesčių už atliekas kainodara, kai mokama nuo gyventojų skaičiaus ar gyvenamojo būsto ploto, o ne už išmestą neišrūšiuotų atliekų kiekį taip pat visiškai nemotyvuoja gyventojų rūšiuoti. O sprendimas sukurti tam tikrą rūšiavimo monopoliją, verčiant atliekų vežėjus visas atliekas suvežti į MBA gamyklas, nors jie patys turi per daugelį veiklos metų įsigytų įvairių atliekų rūšiavimo ir paruošimo perdirbimui technologijų, konkurencijos skatinimo požiūriu yra abejotinas.
Neskyrus pakankamo dėmesio ir lėšų pirminiam rūšiavimui, tokiems nenaudingiems projektams, kaip MBA gamyklos, – ištaškomos milžiniškos Europos Sąjungos lėšos. MBA pamažu tampa ne rūšiavimo, o pinigų siurbimo gamyklomis.
Pradėjus veikti rūšiavimo gamykloms per savivaldybes nuvilnijo planai gyventojams didinti atliekų tvarkymo mokesčius. Štai, Vilniaus gyventojams pagal miesto savivaldybės tarybos patvirtintus įkainius kyla 12,5 proc. Taip yra dėl to, jog dėl MBA gamyklos įvedimo į atliekų tvarkymo grandinę didėja atliekų tvarkymo kaštai.
Mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginių operatoriai ko gero manė, jog pasipelnys gamybos metu pagaminę ir brangiai energijos gamybos iš atliekų gamykloms pardavę kietą atgautą kurą (tik deginimui tinkamas atliekas, dar vadinamas KAK). Tačiau juk visada buvo žinoma, kad visame pasaulyje ir atliekos, ir KAK turi „minusinę“ vertę (kitaip tariant, už jų sudeginimą reikia primokėti). Šiuo metu tokias atliekas galinti deginti gamykla veikia Klaipėdoje, tačiau (koks netikėtumas!) ji reikalauja pinigų už sudeginimui atvežtas atliekas. Tad, MBA gamyklų verslo planas neišdegė.
Šiuo metu susidaro situacija, jog rūšiavimo metu atskirto KAK nėra kur dėti, todėl jis kaupiamas ir pradeda skleisti nemalonius kvapus.
Kauno rajone pastatyta MBA gamykla jau atsidūrė įvairių institucijų dėmesio centre dėl akivaizdžiai pablogėjusių gyvenimo sąlygų šalia jos esančių gyvenviečių gyventojams. Ramučių gyventojais kenčia aitrius kvapus, kylančius su garais, išmetamais po apdorojimo proceso. Vienus nuo to kvapo pykina, kitiems sukasi galva. Gyventojams atsakyta, jog nemalonius kvapus bus bandyta naikinti purškiant atliekas probiotikais, o tam nepadėjus – įrenginės papildomus filtrus. Tačiau ar tuo neturėjo būti pasirūpinti dar įrengimų projektavimo stadijoje?
MBA gamyklų projektai nuo pat pradžių buvo apipinti skandalais. Vien ko verti gandai, kaip tuometinio Aplinkos ministro pareigas ėjęs Gediminas Kazlauskas po prezidentės kritikos per tris dienas išskirstė pinigus 10 rūšiavimo gamyklų, taip bandydamas „pataisyti“ savo neveiklumą atliekų tvarkymo srityje.
O kur dar kyšantys partiniai interesai, ne kartą spaudoje minėtos tam tikrų politikų ir valdininkų sąsajos, kurios leidžia įtarti šiuose projektuose paslėptą korupciją? Matyt, neatsitiktinai eilę MBA vystymo projektų laimėjo viena ir ta pati kompanija.
Skandalai krečia ne tik Vilniaus atliekų rūšiavimo gamyklą. Neseniai Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (KRATC) perėmė atliekų rūšiavimo gamyklos Dumpiuose operavimą iš šią veiklą nutraukusios UAB „NEG Energy“. Vos prieš metus pradėjusi veikti gamykla nebevykdė rūšiavimo, atliekos buvo tik kaupiamos. Jei įrenginiai apskritai nebūtų veikę, Klaipėdos RATC būtų tekę grąžinti gautą ES paramą. Be privataus gamyklos operatoriaus liko ne tik Klaipėdos, bet ir Marijampolės atliekų rūšiavimo gamykla. Alytuje skelbiama, kad tokio operatoriaus iš viso ir nereikia – RATCas (Regioninis atliekų tvarkymo centras, sukurtas regiono savivaldybių) pats norėtų užsiimti MBA gamyklos operavimu (na, ar ne puiku: pats leidžiu atliekų tvarkymo veiklą reglamentuojančius norminius aktus, pats vykdau veiklą ir pats kontroliuoju, kaip ji vykdoma?). Tauragės regioninis atliekų tvarkymo centras skęsta skolose ir reikalauja didinti įkainį už atliekų priėmimą į sąvartyną (spėkit, kaip ilgai tame regione neaugs kaina gyventojams už atliekų išvežimą?).
Neabejoju, jog panašių skandalų tik daugės, ir Aplinkos ministerijos užmesta virvė tik dar labiau veršis. Brangi investicija, nors ir finansuota didžiąja dalimi Europos Sąjungos lėšomis ne tik neatsipirks, bet ir taps našta Lietuvos gyventojams. Atliekų tvarkymo sistemoje reikalingi kardinalūs pokyčiai. Bet apie tai – kitą kartą.