Prisipažįstu – padariau baisią nuodėmę. Praėjusią savaitę kartu su Vilniaus meru nuvažiavau į Rusijai priklausančią Tilžę ir dar blogiau – aplankiau statomą Baltijos atominę elektrinę prie Ragainės. Dar blogiau – ten netgi kalbėjomės su „Rosatom“ ir „InterRao“ vadovais ir netgi nusifotografavome su jais.
Apsirengę striukėmis, ant kurių nugaros užrašyta „Rosatom“. Suprantu, kad daugeliui dorų Lietuvos žmonių tai pakankama priežastis pasmerkti. O dar prisiminus mano keliamus klausimus Visagino AE projekto atžvilgiu keliuose straipsniuose praeitą pavasarį ir vasarą – ir išvadoms apie „Lietuvos priešų tikruosius motyvus“.
Na – nieko nepadarysi, turime mes tokią tradiciją – bandymas aiškintis ir ieškoti sprendimų kartais prilyginamas priešiškai savo Valstybei veiklai.
Kadangi jau vis tiek susidirbau savo reputaciją, bent jau pasidalinsiu informacija su žmonėmis, kuriuos domina – kas ten už Nemuno vyksta.
Turiu pripažinti, kad rusai tą atominę realiai stato. Šiuo metu yra sutvarkyta ir aptverta teritorija, iki jos atvestos komunikacijos, elektros tinklai, pastatyti administraciniai pastatai, betono cechas, metalo gaminių ruošimo cechas, išlieti abiejų planuojamos elektrinės blokų pamatai, sumontuota vieno bloko „gaudyklė“- toks įrenginys, skirtas avarijos atveju išsilydžiusio reaktoriaus turinio sugaudymui, siekiant kad jis neprasiskverbtų į gruntą.
Šiuo metu tiesiamas Nemuno vandens paėmimo elektrinės aušinimo sistemos papildymui vamzdis. Rusų teigimu – šiuo metu jau gaminamas vienas reaktorius, gauta licencija pirmojo reaktoriaus statybai, vyksta licencijos antram reaktoriui išdavimo procedūra.
Visa įranga į elektrinę transportuojama vandeniu – jūros laivais iki Kaliningrado, o po to upėmis ir kanalais iki statybos vietos. Projekto inžinierių teigimu – išleista apie 5% viso atominei elektrinei pastatyti skirto biudžeto. Ne taip daug, kad projekto negalima būtų atsisakyti, bet kur kas daugiau, nei reikėtų, jei tai būtų tik viešųjų ryšių akcija.
Beje – rusai neplanuoja savo reaktorių aušinti Nemuno vandeniu. Prie kiekvieno reaktoriaus numato statyti atviro tipo aušintuves, Nemuno vanduo bus naudojamas tik aušintuvėse išgaravusio vandens pakeitimui – aušinimo sistemos papildymui. Elektrinės teritorijoje numatyta galimybė pastatyti ir dar du elektrinės blokus.
Atominė elektrinė statoma „Rosatom“ ir Rusijos biudžeto lėšomis. Pinigai iš Maskvos teka tokiu srautu kad atominės elektrinės statytojai nespėja jų „įsisavinti“. Atominės elektrinės statybos aikštelėje kiekvieną dieną dviem pamainomis dirba apie 1000 darbuotojų, nors elektrinės statybos vedantysis inžinieriai aiškina, kad turėtų dirbti dvigubai daugiau. Patys rusai atvirauja, kad jiems sunku prisikviesti iš Rusijos daugiau kvalifikuotų darbuotojų, nes atominė elektrinė statoma praktiškai tuščiame lauke, nėra jokios darbuotojams reikalingos infrastruktūros.
Planuojamas miestas prie elektrinės, kur turėtų gyventi elektrinės statytojai ir eksploatuotojai, dar nepradėtas net statyti. Tilžės meras informavo, kad buto nuomos Tilžėje kaina šoktelėjo iki kosminių aukštumų – iki 5000 eurų už mėnesį. Pagal Rusijoje nustatytas taisykles – statomos elektrinės teritorijoje negali dirbti kitų šalių piliečiai, nors ir bandoma šią tvarką keisti. Skundžiamasi didele kadrų kaita, pakankamai žema kai kurių darbuotojų kvalifikacija ir pasitaikančiu darbo broku. Kitą vertus – inžinieriai skundžiasi ir itin akylu Rusijos techninės priežiūros institucijų dėmesiu.
Projektas vykdomas labai „rusiškai“. Apie ekonomiką, investicijų atsiperkamumą, elektros savikainą čia niekas nesuka sau galvos. Net nesupranta tokių klausimų. Visas projekto pagrindimas – Putino ir „Rosatom“ vadovo Kirijenkos prieš kelis metus padaryti sprendimai. Rusijos energetikai neskaičiuodami tiki, kad atominėse elektrinėse gamybos savikaina bet kuriuo atveju yra pigiausia, nes branduolinis kuras – pigus. Na – mes tokių kalbų nemažai prisiklausėm per praeitus metus ir Lietuvoje – nieko čia naujo.
Paklausti apie tai kur jie dės tuos per metus planuojamus pagaminti 17 TWh elektros, „InterRao“ vadovai pripažįsta, kad jie to dar nežino. Mano, kad vieno bloko elektra būtų tiekiama Kaliningrado sričiai, kito bloko – eksportui. Į Baltijos šalis, Lenkiją ir Vokietiją. Kaliningrado srityje per metus šiuo metu suvartojama 4-5 TWh elektros energijos, bet rusai tikisi, kad šis suvartojimas augs. Kažkaip labai keistai didelį elektros poreikio padidėjimą jie sieja su 2018 metais čia numatomu Pasaulio futbolo čempionato rengimu.
Kaliningrado srities elektros perdavimo ir paskirstymo sistemos yra visiškai nusidėvėjusios, trečdalis perdavimo tinklų – dar prie Hitlerio nutiestos 60 kV linijos, dėl elektros tinklų perkrovimo praktiškai neišduodami leidimai naujų elektros vartotojų prisijungimui. Todėl – kaip rusai prie tokios infrastruktūros ruošiasi per penkis metus padvigubinti elektros suvartojimą – nelabai aišku. Pripažįstama, kad reikės didelių investicijų ir elektros sistemos modernizavimui. Kas bus daroma su šiuo metu beveik visą Kaliningrado srities poreikį padengiančia ir daliai Kaliningrado šilumą tiekiančia neseniai pastatyta gamtinėmis dujomis kūrenama Kaliningrado termofikacine elektrine – neaišku.
Kalbant apie elektros eksportą, įvertindami elektros galių perteklių ir krentančias rinkos kainas regione, „InterRao“ vadovai skeptiškai žiūri į galimybes eksportuoti elektrą į Skandinaviją.
Baltijos šalys laikomos potencialiai geresniu eksporto taikiniu, nors ir suprantama, kad augant jungčių su Skandinavija kiekiui bei dėl pačios Baltijos šalių rinkų mažumo, elektros kainos šioje Baltijos pusėje turėtų būti nedaug aukštesnės, nei Skandinavijoje. Potencialiai geriausiu elektros pirkėju vertinama Lenkija, kur dėl naujų ES aplinkosauginių reikalavimų uždarius dalį akmens anglimi kūrenamų elektrinių, gali susidaryti aukštesnių elektros kainų zona, ir Vokietija, atsisakančia branduolinės energetikos. Rusai turi labai ribotas technines galimybes nukreipti elektrą iš Kaliningrado srities į kitas šalis. Egzistuoja tik pakankamai mažos galios (apie 500 MW) elektros jungtys su Lietuva.
Svarstomas jungčių su Lietuva sustiprinimo galimybės, šiek tiek brangesnis variantas – susijungimas su Lenkija, brangiausias variantas – elektros kabelio tiesimas Baltijos jūros dugnu į Vokietiją. Nors rusai pasirengę tas jungtis statyti savo sąskaita, visais atvejais reikalingas Lietuvos, Lenkijos arba Vokietijos pritarimas. Derybos šiuo klausimu su Vokietija ir Lenkija, anot InterRao atstovų, vyksta, Lietuvoje perdavimo tinklų operatoriui yra neleidžiama derėtis su rusais politiniu Energetikos ministerijos sprendimu.
Paklausus apie būdus kaip ruošiamasi užtikrinti Baltijos AE rezervą, rusai atviravo, kad čia tikisi visų pirma bendradarbiavimo su Baltijos kaimynėmis, nors faktas, kad Lietuva atsisakė VAE projekto šiek tiek komplikuoja rezervavimo galimybes. Taip pat – svarstomas vietinis rezervavimas. Kalbant apie prognozuojamą Baltijos šalių sinchronizaciją su Europos elektros tiekimo sistema, rusų energetikai negalėjo atsakyti kas tokiu atveju būtų daroma Kaliningrado srityje, teigdami, kad čia iš esmės būtų politinis Rusijos sprendimas. Jų asmenine nuomone – geriausias variantas tokiu atveju būtų – ir Kaliningrado sričiai dirbti toje pačioje sistemoje, kurioje dirba Baltijos šalys.
Paklausti apie poveikio aplinkai ataskaitos derinimo su kitomis šalimis procesą, rusai teigė, kad derinimas yra pabaigtas su visomis šalimis, išskyrus Lietuvą. Lietuvai į lietuvių kalbą išversta poveikio aplinkai vertinimo ataskaita buvo įteikta per Lietuvos konsulą Peterburge, bet jokių pastabų ir reakcijos iš Lietuvos nebuvo gauta. Bent jau taip teigia Baltijos AE vadovai. Taigi – reikėtų apibendrinti situaciją. Rusai atominę elektrinę stato avantiūristiškai, neskaičiuodami projekto ekonominės naudos ir esant visiškam neapibrėžtumui dėl elektros realizacijos rinkų, rezervo užtikrinimo ir iš vis – techninės galimybės nukreipti didelį elektros srautą iš Kaliningrado į gretimas šalis. Kitą vertus – tai tikrai nėra statybos imitacija, kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti, žinant visas aukščiau išdėstytas aplinkybes.
Ką gi darome šiuo atveju mes (Lietuva)? Kol kas mes laikėmės tipiškos „stručio galva smėlyje“ politikos, bandėme patys save įtikinti, kad rusai ir baltarusiai blefuoja ir atominių elektrinių nestato. Vienintelė mūsų strategija priešintis šiems projektams buvo kalbos apie nuosavo branduolinio reaktorius statybą Visagine, kuris neva priverstų rusus atsisakyti keturių reaktorių statybos prie Lietuvos sienų.
Tačiau pasirinkta taktika, jei tai iš ties buvo noras, kad rusai atsisakytų savo planų – labai netgi abejotina. Baltarusijos planų Visagino atominė elektrinė iš vis neįtakotų, o rusams tiesiog reikėtų perskirstyti savo elektros eksporto kiekius ir didesnę dalį elektros eksportuoti į Lenkiją ir Vokietiją, į kurias jie visų pirma ir taikosi.
Įsivaizdavimas, kad mes „užimsime“ Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, elektros tiltus „savo elektra“ ir taip neleisime savo infrastruktūra „naudotis“ rusams yra labai keistas laisvos elektros rinkos sąlygomis. Vienintelis būdas nukonkuruoti rusišką elektrą būtų – kainų karo būdu. Bet turint mintyje kaip rusai „skaičiuoja“ pinigus – perspektyva nekokia. Kitas būdas rusams neleisti naudotis savo infrastruktūra būtų – infrastruktūros panaudojimas „žalios“ elektros perdavimui ir akumuliavimui, nes ES Atsinaujinančių išteklių energetikos direktyva numato infrastruktūros panaudojimo prioritetus „žaliai“ elektrai.
Bet tokios galimybės mes niekada rimtai nesvarstėme. Dar daugiau – savo reaktoriaus statybos prie Baltarusijos sienos planai mums iš rankų išmušė ir diplomatines galimybes reikalauti, kad svetimi reaktoriai nebūtų statomi prie mūsų sienų. Retorika apie japoniško reaktoriaus saugumą, lyginant su rusiškais reaktoriais – tinkama Lietuvoje, bet vargu ar darytų įspūdį tarptautiniu lygmeniu. Galima pabandyti prognozuoti – kas bus, jei mes taip ir neapsispręsime kokios politikos laikytis rusiškų atominių elektrinių atžvilgiu.
Čia labai geras pavyzdys būtų mūsų ir Lenkijos politika Kaliningrado srities gyventojų palengvinto sienos kirtimo klausimu. Lietuva atsisakė pasirašyti tokią sutartį su Rusija, tuo tarpu Lenkija – pasirašė. Dabar Kaliningrado gyventojai gali keliauti net iki Gdansko, neturėdami Šengeno vizos, tuo tarpu – kelionei į Lietuvą vizos reikia. Natūralu, kad Kaliningrado gyventojai pradėjo daugiau keliauti būtent į Lenkijos pusę.
Lenkijos verslininkai prie sienos su Kaliningrado sritimi pastatė didžiules parduotuves, kuriose dabar rusai apsipirkinėja, savo pinigais remdami Lenkijos biudžetą. Panašu, kad toks pats scenarijus lauktų ir kalbant apie elektros tinklų sujungimą. Jei reikės, manau rusai net susinchronizuos savo elektros tinklus su Lenkija greičiau, nei tai padarys Lietuva. Bet atominė elektrinė stovės ne prie Lenkijos, o prie Lietuvos sienos.
Taigi – ką reikėtų daryti?
Visų pirma – mūsų vyriausybei reikėtų apsispręsti ar mes norime, kad rusai pastatytų tas atomines elektrines, ar ne. Žiūrint grynai ekonominiu požiūriu, padidėjusi elektros pasiūla regione sumažintų elektros kainą Lietuvoje. Tai nacionalinei ekonomikai būtų naudinga. Kitą vertus – mes ateinančius 60 metų beveik visi gyvensim greta rusiškų reaktorių. Perspektyva nekokia. Jei reikėtų spręsti man – aš vis dėl to būčiau linkęs atsisakyti galimybių tokiu būdu atpiginti elektros kainą.Jei mes apsispręstume, kad mes esame prieš kaimyninių reaktorių statybą, mums reikėtų padaryti sprendimą – kokiu būdu mes priešinsimės rusų planams.
Visų pirma – pažiūrėkime – kokius mes turime „ginklus“.
Mes gal būt galėtumėme tikėtis ES paramos, siekiant neleisti atominių reaktorių statybos prie ES sienų. Praeitų metų pabaigoje Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje keliamas susirūpinimas naujų branduolinių elektrinių statyba greta ES sienų. Deja, mes šios Europos Parlamento užuominos nesupratome ir praleidome pro ausis. O gal vis dėl to galėtume šių elektrinių statybos klausimą pabandyti bent jau įkelti į ES-Rusijos derybų dienotvarkę? Kažkada karo Gruzijoje klausimą mums pavyko įkelti. Gal dabar reikėtų pasistengti ir dėl savęs?
Kitas mūsų ginklas – prieš Baltijos AE statybą – susitarę su Lenkija, mes galime visiškai užblokuoti rusų galimybes eksploatuoti šią elektrinę. Tiesiog reikėtų tvirto dviejų šalių susitarimo neprijungti Kaliningrado srities elektros tinklų prie Lenkijos ir nestiprinti jungties su Lietuva. Tokioje izoliuotoje mažoje sistemoje tokia didelė elektrinė tiesiog negalėtų dirbti. Būtų pageidautinas ir Vokietijos prisijungimas prie susitarimo – neimportuoti elektros iš Kaliningrado AE, net jei rusai nuties kabelį iki Vokietijos jūra.
Aišku labai svarbu, kad taip susitarusios šalys ir laikytųsi šio susitarimo, nepaisant ką kiekvienai iš jų atskirai rusai bepasiūlytų. Tačiau neteko girdėti, kad Lietuvos ir Lenkijos vadovai apie tai bent jau viešai diskutuotų.
Baltarusijos AE atžvilgiu, deja, tokių techninių galimybių neturime. Ten vienintelė galimybė – nutraukti rusų finansavimą Baltarusijos AE projektui. Baltarusija be Rusijos pagalbos atominės elektrinės niekada nepastatytų.
Kokius „ginklus“ turi Rusija?
Ji turi milžinišką kiekį pinigų ir jų neskaičiuoja. Jie gali sau leisti net labai netikėtus techninius sprendimus. Vieną jų jau žinome – tūkstančio kilometrų ilgio kabelis per Baltijos jūrą iki Vokietijos. Manau, rusai gali ir daugiau netikėtumų pateikti.
Jie taip pat turės elektrinę, kuri , esant reikalui, galės tiekti elektrą labai maža kaina. Kintami elektros gamybos atominėse elektrinėse kaštai yra labai maži . Todėl rusai gali sau leisti siūlyti elektrą kaimynams netikėtai maža kaina. Tai nereiškia, kad atominėse elektrinėse pagamintos elektros savikaina yra maža. Tiesiog rusams labiau apsimokės elektrą pardavinėti labai maža kaina, nei jos negaminti iš viso. Panašiai, kaip mes kažkada už juokingus pinigus pardavinėjom elektrą Baltarusijai.
Dar vieną ginklą rusai perka iš Prancūzijos. Tai „Alstom“ turbina. Baltijos AE vadovai net neslepia, kad prancūzišką turbiną jie pasirinko ne tiek dėl jos efektyvumo, bet bandydami tokiu būdu užsitikrinti Prancūzijos lobistinę veiklą suvaldant įsisiautėjusius lietuvius su lenkais, jei tie sugalvotų priešintis Baltijos AE statybai.
Taigi – kokios laikomės taktikos?
Aišku – geriausias būdas būtų su ES ir kaimynų pagalba sustabdyti tiek Baltijos AE, tiek baltarusiškos AE statybą. Yra ir alternatyvios Kaliningrado srities aprūpinimo elektros energija galimybės – tai naujų kogeneracinių elektrinių, deginančių gamtines dujas ir gausius vietinių durpių kiekius, statyba prie vietinių šilumos tinklų bei vėjo energetika. Kiek su ES pagalba įmanoma įtakoti rusų planus – reikia nagrinėti.
Ir nagrinėti greitai, nes kuo aukštyn kils atominių elektrinių sienos, tuo sunkiau mums tai pavyks padaryti.
Kitas variantas būtų – pabandyti sustabdyti bent vieną iš dviejų projektų. Galime su Lenkijos ir Vokietijos pagalba pabandyti sukurti techniškai neįmanomas sąlygas Baltijos AE veiklai ir tikėtis, kad Prancūzijos parama šiam projektui nesuveiks. Aišku – būtų reikalingas labai aiškus šių šalių signalas Rusijai. Dabar, kol Rusija dar neįpusėjo statybų.
Variantas, kurį siūlo panagrinėti Vilniaus meras – bendradarbiauti su Rusija, leidžiant jiems už savo pinigus prijungti Baltijos AE prie mūsų elektros sistemos, mainais už Rusijos paramos Baltarusijai statant atominę elektrinę nutraukimą. Natūralu, kad Vilniaus meras labiau priešinasi greta Vilniaus statomos atominės elektrinės projektui, nei Baltijos AE.
Kita vertus – Baltarusijos AE statybos yra pasistūmėjusios mažiau, nei Kaliningrado srityje. Be to – rusai, pasistatę savo atominę elektrinę Kaliningrade visada bus savotiškais Lenkijos ir Lietuvos įkaitais, nes be kaimynų bendradarbiavimo paprasčiausiai negalės šios elektrinės eksploatuoti.
Tai papildomi argumentai – kodėl vis dėl to iš dviejų atominių elektrinių mums šiek tiek palankesnis būtų atominės elektrinės Kaliningrado srityje variantas. Vizito Ragainėje metu – „Rosatom“ ir „InterRao“ atstovai leido suprasti, kad toks variantas svarstytinas. Ypač turint mintyje pastaruoju metu vėl blogėjančius Rusijos ir Baltarusijos prezidentų santykius. Ar tai tikrai įmanoma – sunku pasakyti, bet variantą panagrinėti reikėtų.
Na, o jei pasirodys, kad mes jokiais būdais negalime sustabdyti šių elektrinių statybos, liktų tik susitaikyti su tuo, kad visi gyvensim prie atominių reaktorių.
Bet negi mes net nepabandysim bent kažką padaryti, kad taip neatsitiktų?
Bet kuriuo atveju – tiesiog būtina Valstybės strategija greta statomų atominių elektrinių atžvilgiu. Ir mes neturime tam daug laiko.
Kiekvienas uždelstas mėnuo tik mažina galimybes gyventi nebranduoliniame regione.
Martynas Nagevičius, Lietuvos žaliųjų partijos Energetikos komiteto pirmininkas
Tiesioginė nuoroda: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/ir-ka-mums-daryti-su-tomis-prakeiktomis-rusiskomis-atominemis-elektrinemis.htm