Lietuvoje šiemet sparčiai išpopuliarėjo nuomojami elektriniai paspirtukai. Vien Vilniuje šiais metais pirmajam savo sezonui jų išriedėjo virš 500, kiek mažesnis skaičius – Kaune, Klaipėdoje. Visame pasaulyje nuomojamų paspirtukų tinklas jau nusidriekęs į daugiau nei 100 miestų, 20 valstybių ir penkis žemynus, o didžiausios paspirtukų nuomos kompanijos skaičiuoja dešimtis milijonų užregistruotų kelionių. Baigiantis nuomojamų elektrinių paspirtukų Lietuvoje sezonui ir belaukiant kito, reiktų įvertinti šios transporto priemonės poveikį aplinkai.
Elektriniai paspirtukai ne tik patogiomis ir žaismingomis padaro trumpų distancijų keliones, bet ir yra pristatomi kaip atstovaujantys „žalesnio“, ekologiškesnio judėjimo idėjai – paspirtukai, važiuojantys be išmetamųjų dujų, o įkraunami elektra, nesukelia tiesioginių emisijų ir todėl leidžia keliauti be poveikio aplinkai.
Tačiau ar tikrai transporto priemonės ekologiškumas matuojamas tik taip? Tai, jog paspirtukai neišmeta dujų iš išmetamųjų vamzdžių, dar nereiškia, kad jie nesukuria emisijų ir yra visiškai ekologiški. Tikrasis paspirtukų poveikis aplinkai priklauso nuo to, kaip jie yra pagaminami, ką jie pakeičia ir kaip ilgai tarnauja. Elektros, reikalingos paspirtukams krauti, gamyba sudaro tik labai mažą bendrųjų jų emisijų dalį. Daugiau nei pusė emisijų sukuriama iš reikalingų žaliavų gavybos ir gaminimo procese.
Kokia yra ekologinė paspirtukų našta?
Mokslininkai Šiaurės Karolinos valstijos universitete JAV vykdė elektrinių paspirtukų gyvavimo ciklo vertinimą, kuriuo matavo emisijų kiekį, sukuriamą paspirtukams pagaminti, transportuoti, krauti, surinkti ir išvežioti į pasiėmimo vietas. Visų pirma, paspirtukams pagaminti reikalingų medžiagų – aliuminio, plieno, ličio jonų baterijos, elektrinio motoro – išgavimas, pagaminimas ir pristatymas turi nemažą poveikį aplinkai. Taip pat žalingas ir ilgas paspirtukų transportavimas iš jų gamybos šalių, dažniausiai Kinijos.
Kitą labai didelę bendrųjų paspirtukų emisijų dalį sudaro papildomas transporto priemonių tinklas, reikalingas paspirtukams surinkti dienos metu ar vakare, suvežti į centrinę įkrovimo bazę ir vėliau vėl juos išvežioti po skirtingas miesto vietas.
Svarbu įvertinti ir tai, kokiems keliavimo būdams paspirtukai iš tiesų yra reikšminga alternatyva. Tame pačiame tyrime tik 34 % apklaustųjų elektrinio paspirtuko vietoje būtų naudoję savo asmeninį automobilį ar automobilių dalijimosi paslaugas. Maždaug pusė apklaustųjų būtų mynę dviratį ar ėję pėsčiomis, 11 % važiavę autobusu ir 7 % būtų iš viso atsisakę kelionės. Šių rezultatų esmė ta, jog tik trečdalis kelionių paspirtuku iš tikrųjų pakeičia kelionę automobiliu, o likusiais atvejais paspirtukai iš tiesų keičia tuos keliavimo būdus, kurie ir taip yra ekologiški – tai važiavimas dviračiu ar ėjimas pėsčiomis. Todėl maždaug du trečdalius laiko paspirtukai išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei jų alternatyvos. Šis padidėjęs teršalų kiekis yra didesnis nei nauda, gauta iš atsisakytų važiavimų automobiliu. Taigi aiškėja, kad pirminė idėja, jog suteikiant žmonėms prieigą prie paspirtukų bus smarkiai sumažinta jų priklausomybė nuo automobilių, nėra visiškai teisinga.
Paspirtukų poveikis aplinkai taip pat labai priklauso nuo to, kaip ilgai jie tarnauja. Paspirtukų teorinė kelerių metų gyvavimo trukmė dažnai nebūna reali, o trunka tik keletą mėnesių. Taip yra todėl, kad paspirtukai dažnai yra mėtomi į vandens telkinius, nuo pastatų, padegami, pervažiuojami, naudojami triukams atlikti ar kitaip apgadinami. Štai Lietuvoje šių metų rugsėjį Žaliosios politikos instituto inicijuotos upių švarinimo iniciatyvos „River Cleanup: Neris ir Nemunas“ metu Kaune iš vandens telkinio buvo ištraukti 2 elektriniai paspirtukai. Minėtame tyrime buvo paskaičiuota, kad „Bird“ firmos paspirtuko Luisvilyje, Kentukyje, vidutinė gyvavimo trukmė tėra 28.8 dienos. O juk tai reiškia, kad dažnai ir dideliais skaičiais turi būti gaminami vis nauji paspirtukai. Taigi vienas svarbiausių reikalingų pokyčių yra pratęsti paspirtukų gyvavimo laikotarpį – jei jų eksploatacijos laikotarpis vietoj keleto mėnesių truktų kelis metus, jų emisijų per mylią kiekis ženkliai sumažėtų ir jie taptų išties „švari“ alternatyva 96 % visų atvejų.
Taigi paspirtukų ekologinė našta slypi visame jų gyvenimo cikle – be pačios kelionės paspirtuku, žalingos dujos į aplinką išmetamos kiekviename jo gyvenimo etape. Visa tai susumavus, tyrime prieita prie išvados, kad paspirtukai išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų per mylią nei standartinis dyzelinis autobusas, elektrinis mopedas, elektrinis ar įprastas dviratis. Taip pat apskaičiuota, jog paspirtukai išmeta maždaug pusę standartinio automobilio dujų, t. y. 200 gramų anglies dioksido per mylią, palyginus su automobilio išmetamais 415 anglies dioksido gramais.
Ko reikia, kad elektriniai paspirtukai būtų išties ekologiški?
Siekiant prisidėti prie kovos su klimato kaita, rinktis važiuoti paspirtuku yra neabejotinai geriau nei benzinu ar dyzeliu varomu automobiliu. Tačiau išlieka keletas svarbių klausimų – ar įmanoma paspirtukus padaryti ekologiškesnius nei autobusai, dviračiai ir kitos transporto priemonės? Ar įmanoma visą paspirtukų gyvenimo ciklą padaryti laisvą nuo emisijų ir neigiamo poveikio aplinkai?
Situaciją pagerinti, pasirodo, nėra taip sunku. Visų pirma, tam svarbus pačių paspirtukų įmonių ekologinis sąmoningumas. Pavyzdžiui, paspirtukų kompanija „Lime“ jau paskelbė, kad kompensuos emisijas pirkdama žalią energiją ir investuodama į atsinaujinančius energijos šaltinius. „Lime“ taip pat teigia vykdanti skubią pažangą technologijose tam, kad sumažintų savo poveikį aplinkai, ir rūšiuojanti visas savo paspirtukų dalis.
Taip pat minėtojo tyrimo mokslininkai pateikia rekomendacijas, kurios galėtų būti įgyvendinamos ne tik privačių įmonių, bet ir miestų savivaldybių lygmeniu:
- Leisti paspirtukams likti viešose vietose pernakt, taip išvengiant nereikalingo vežiojimo tų paspirtukų, kurie ir taip yra pilnai arba beveik pilnai įkrauti;
- Supaprastinti ir racionalizuoti automobilių, surenkančių paspirtukus, važiavimo trajektorijas;
- Skatinti arba reikalauti naudoti „žalias“ transporto priemones paspirtukams surinkti ir perskirstyti;
- Vykdyti kovos su vandalizmu politiką, dėl kurio trumpas paspirtukų gyvavimo laikas sukuria papildomą gamybos medžiagų ir gamybos proceso naštą.
Paspirtukų tinklas turi didelį potencialą įsitvirtinti miestuose ir kartu būti ekologiškas. Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Europos miestų, didelės dalies automobiliu atliekamų kelionių atstumai yra mažesni nei 5 km ar net 3 km. Taigi paspirtukai gali būti labai patogus variantas trumpoms distancijoms, taip mažinant ne tik išmetamųjų dujų kiekį mieste, bet ir automobilių spūstis, didinant vietų mašinų stovėjimo aikštelėse skaičių, bendrą miesto erdvę. Negana to, „Eurostat“ duomenimis, Lietuva užima vieną iš pirmųjų vietų tarp Europos Sąjungos valstybių, kuriose didžiausia dalis kelionių atliekama asmeniniu automobiliu. Todėl elektrinių paspirtukų tinklas Lietuvoje tikrai gali tapti sveikintina inovacija.
Jeigu paspirtukų kompanijos kartu su miestų savivaldybėmis įgyvendintų reikalingus pokyčius ir rekomendacijas, paspirtukai galėtų iš tiesų pateisinti savo, kaip klimatui draugiškos transporto priemonės, vardą ir prisidėti prie bendrojo pokyčio.
Dominyka Nachajūtė yra Žaliosios politikos instituto praktikantė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bakalaurantė