Remigijus Lapinskas, Žaliosios politikos instituto prezidentas
Žaliosios politikos institutas jau kurį laiką stebi situaciją, susijusią su prastu gatvių apšvietimu. Ne tik matome problemas, bet ir ieškome galimybių, kaip gerąją užsienio šalių praktiką, technologinius sprendimus, užtikrinančius eismo dalyvių, ypač pėsčiųjų saugumą bei padėsiančių sutaupyti elektros energijos kaštus, pritaikyti Lietuvoje.
Taupoma žmonių saugumo sąskaita
Norint atsakyti į klausimą, ar mus tenkina gatvių, kitų viešųjų vietų apšvietimas tamsiuoju paros ir metų laiku, tereikia pasivaikščioti ar pasivažinėti automobiliu toliau nuo centro esančiomis miestų gatvėmis, o dar geriau – mažų miestelių gatvelėmis tamsiuoju metų ir paros laiku. Atsakymas –aiškus: tamsu, nesaugu, pavojinga. Kodėl taip yra?
Žaliosios politikos instituto atstovai apie tokią situaciją pasiteiravo vietos savivaldybės vadovų bei apšvietimo paslaugas teikiančių įmonių atstovų. Jų atsakymai buvo vienodi: „Pas mus tamsu gatvėse, nes trūksta pinigų. Kiek turime pinigų biudžete, toks ir apšvietimas. Šviestuvai – seni, nes nėra pinigų jiems pakeisti“.
Pateikiame vieno Lietuvos miestelio seniūno atsakymą apie jo gyvenvietės taupymo politiką gatvių apšvietimo sąskaita: „Gatvių apšvietimas vykdomas spalio-balandžio mėnesiais. Viena centrinė gatvė apšviečiama iki 22.00 val. bei rytais (kada to reikia) nuo 6.00 val. iki 8.00 val.)“. Iš esamų 124 miestelio šviestuvų veikia 84, o 40 apšvietimo stulpų jokių funkcijų neatlieka. Tipiškas vienos kaimiškosios rajono savivaldybės mero atsakymas apie taupymo ir išorinio apšvietimo politiką rajone: „Šviestuvai įjungiami nuo rugpjūčio 15 d. iki balandžio 15 d. kelioms valandoms vakare, o nutolusiose nuo miesto centro gatvėse jie išjungiami nuo 22.00 ir po to visai nešviečia“.
Dažnai rajono rajono centre šviečia, geriausiu atveju, visą naktį šviečia kas antras šviestuvas, vėliau dalis šviestuvų nuo 6.00 iki 8.00 ryto valandų įjungiama.
Didelė dalis savivaldybių išjungia kas antrą arba kas trečią šviestuvą, taip pažeisdamos normatyvinius reikalavimus dėl apšvietimo tamsiuoju paros metu ir žmonių viešojo saugumo sąskaita taupydamos vietos biudžeto išlaidas.
Būtų įdomu sužinoti, ką vietos gyventojai mano apie savo gyvenvietės išorinį apšvietimą? Lietuvoje tamsus paros metas per astronominius metus prilygsta 4300 valandų. Tuo metu būtina, kad mūsų miestų ir miestelių zonos prie gatvių, tose vietose, kur vaikšto pėstieji, pačios gatvės ir pėsčiųjų perėjos, tam tikros parkų zonos, viešos teritorijos, skirtos miesto gyventojams ar jų svečiams, būtų apšviestos taip, kaip numato mūsų valstybės teisės aktai – t.y. techniniai standartai, kurie suderinti su Europos Sąjungos standartais.
Savivaldybės negali taupyti mūsų visų saugumo sąskaita vien dėl to, jog saugumui užtikrinti niekada neužtenka biudžeto lėšų. Vadinasi, mūsų piliečiai ir svečiai privalo pasirūpinti savo saugumu patys. Gal reikėtų ne tik priminti užsieniečiams, kad Lietuva yra drąsi šalis, nes mėgsta tamsą, bet ir nepamiršti pasiimti atšvaitų, atvykstant į Lietuvą?
Nelaimingų atsitikimų keliuose ir gatvėse statistika byloja, kad daugiau kaip pusė pėsčiųjų žūsta eismo įvykiuos tamsiuoju paros metu, o tai dažniausiai susiję su prastu išoriniu gatvių ir pėsčiųjų perėjų apšvietimu.
Paklauskite užsieniečių, atvykusių į Lietuvą iš kitų šalių, kas jiems krenta į akis pirmiausia. Vienas iš dažniausių atsakymų bus susijęs su tamsa mūsų miestuose ir keliuose, mažai apšviestomis gatvėmis ir kitomis viešosiomis zonomis.
Sprendimas – išmanieji miesto apšvietimo tinklai
Ar galima Lietuvoje išspręsti šias „amžinosios tamsos“ problemas? Galima ne tik jas išspęsti, bet ir, pasinaudojant pažangiausiomis technologijomis ir investuojant į ateitį, sukurti išmaniuosius miesto apšvietimo tinklus, kurie ne tik apšvies miestą, taupydami elektros energiją, bet ir suteiks įvairias papildomas funkcijas bei paslaugas savivaldybei, miesto gyventojams ir jo svečiams. Kiekvienas šviestuvas galėtų virsti išmaniuoju tašku, teikiančiu įvairias papildomas paslaugas be ypatingo infrastruktūros keitimo ir pertvarkymo.
Tam, kad galėtume apšviesti mūsų miestus ir miestelius bei padaryti juos saugesnius, malonesnius gyventi, reikia investuoti ne tik į egzistuojančios infrastruktūros – elektros kabelių, atramų, šviestuvų – pakeitimą.
Visų pirma, reikėtų pakeisti esamą valdymo sistemą, paverčiant ją išmaniąja. Išmaniųjų tinklų sistema leidžia esamais elektros kabeliais „bendrauti“, susisiekti su kiekvienu tam tikroje teritorijoje esančiu gatvės šviestuvu, matuoti ir per atstumą reguliuoti jo energijos sunaudojimą ir kartu šviesos intensyvumą, nuotoliniu būdu išjungti ar įjungti šviestuvą, reguliuoti elektros energijos suvartojimą, nustatyti tikslų šviestuvo įjungimo ir išjungimo astronominį laiką, realiu laiku gauti informaciją apie gedimą arba potencialų gedimą, nustatyti tikslias gedimo ar funkcionalumo sutrikimo priežastis ir jas nedelsiant ištaisyti.
Taigi, norint įdiegti šią energiją taupančią technologiją, nereikia arba reikia labai minimaliai keisti jau esamą apšvietimo tinklų infrastruktūrą.
Padeda sutaupyti iki 50 proc. elektros energijos sąnaudų
Jau yra atlikti preliminarūs 8 Lietuvos savivaldybių išmaniųjų miesto apšvietimo sistemų įdiegimo skaičiavimai bei suskaičiuotas investicijų atsipirkimo laikas. Savivaldybės, įgyvendinusios tokius projektus, per metus sutaupytų nuo 30 iki 50 proc. elektros energijos sąnaudų, skiriamų gatvių apšvietimui, būtų apšviestos visos gatvės, nereikėtų išjunginėti kas antro šviestuvo, o investicijos atsipirktų per 4 – 7 metus.
Minėtus skaičiavimus atliko užsienio inžinieriai. Pradėję analizuoti duomenis, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl Lietuvos savivaldybės tiek mažai išleidžia pinigų gatvių apšvietimui, nors Eurostato pateikiama informacija apie elektros energijos kainas rodo, kad ji nėra jau tokia pigi.
Pirmieji skaičiavimai parodė, kad investicijos į išmaniuosius apšvietimo tinklus niekada neatsipirks. Lietuva užsienio specialistams buvo pirma valstybė, kurioje skaičiai ir sveika ekonominė logika prieštaravo vieni kitiems. Atrodė, kad išmaniosios technologijos, sparčiai populiarėjančios Europoje, vidutiniškai sutaupančios 45 proc. elektros energijos kaštų, visiškai nereikalaujančios kasdieninės fizinės priežiūros, lengvai prižiūrimos, valdomos per atstumą ir greitai atsiperkančios, Lietuvoje kažkodėl neveikia.
Tik patikslinus tyrimo duomenis, kai buvo pradėtas skaičiuoti energijos vartojimas esant normatyviniam apšvietimui, o ne realiam – dabartiniam, kai taupoma piliečių saugumo sąskaita ir šviečia kas antras ar trečias šviestuvas miestelyje, viskas atsistojo į savo vietas.
Finansavimo galimybės savivaldybėms
Savivaldybės buvo ir yra įsitikinusios, kad naujieji išorinio gatvių apšvietimo projektai bus finansuojami iš Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų negrąžintinos subsidijos forma. Kaip yra teigiama viešoje erdvėje, ES paramos lėšos bus „įsisavintos“. Tačiau atrodo, kad 2014 – 2020 metais ES parama tokio tipo projektams bus teikiama visai kita forma. Tai – kreditas, paskolos ir panašūs finansiniai instrumentai. Šias lėšas reikės grąžinti į biudžetą. Tam, kad tokį projektą įgyvendintų, savivaldybė privalės skolintis iš bankų.
Visi puikiai žino, kad didelė dalis savivaldybių negali skolintis iš bankų savo investiciniams projektams, nes yra viršijusios savo skolinimosi limitus. Tokiu atveju, projektą įgyvendinti turėtų privatus investuotojas, kuris per tam tikrą laiką susigrąžintų savo investicijas su normalia ir įprasta tokioms investicijoms pelno norma.
Šioje vietoje ir paaiškėtų reali situacija, nes savivaldybė reikalautų, kad visi šviestuvai veiktų taip, kaip jiems priklauso, kad mieste, rajone, savivaldybėje būtų šviesu ir saugu tamsiuoju paros metu. Savivaldybės pamirštų savo taupymo politiką, kai šviečia kas antras šviestuvas, jie įjungiami ir išjungiami ne tada, kai to reikalauja situacija, o taupant biudžeto išteklius. Iš kitos pusės – privatus investuotojas, pasirinkdamas technologijas bei investuodamas į gatvių apšvietimo sistemos keitimą, skaičiuotų savo investicijų grąžą.
Taip pat savivaldybėms tokių uždavinių igyvendinimui galėtų padėti ir Vyriausybė, sukūrusi specialų fondą, atliekantį investuotojo vaidmenį.
Reziumuojant, išeitys šioje situacijoje galėtų būti šios:
a) Savivaldybės gauna 100 proc. subsidijas iš ES paramos lėšų savo išorės apšvietimo sistemos pakeitimui ir modernizavimui. Šiuo atveju, savivaldybės privalėtų įsipareigoti visoje projekto teritorijoje užtikrinti normatyvinį apšvietimo lygį. Priklausomai nuo pasirinktų įgyvendinti apšvietimo technologijų, biudžeto išlaidos apšvietimui turėtų šiek tiek išaugti, nes turėtų šviesti visi šviestuvai, tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą – nauda akivaizdi;
b) Mažai tikėtina, kad savivaldybės gaus išorinio apšvietimo sistemos modernizavimui 100 proc. subsidijas iš ES paramos lėšų. Tokiu atveju reikės pritraukti privačius investuotojus, bet jie bus pasirengę investuoti tik tokiu atveju, kai savivaldybės užtikrins 100 proc. normatyvinį išorės apšvietimą ir atitinkamą biudžetinį finansavimą savo teritorijoje. Todėl šiuo atveju, reikalinga savivaldybių motyvacija ir tvirti įsipareigojimai gerinti savo vietovėje apšvietimo būklę.
c) Niekas nesikeičia, o mes gyvename tamsos sąlygomis ir patys rūpinamės savo saugumu. Bet ar tikrai to norime?
Atstovaudami darnios plėtros idėją, vykdome mokslinius, statistinius, viešosios nuomonės tyrimus, šviečiame visuomenę ir užtikriname informacinę sklaidą, vykdome konsultacijas, padedame diegti Lietuvos ir užsienio valstybių gerąją patirtį, todėl dažnai tenka bendrauti su Lietuvos savivaldybių atstovais. Matome, jog kai kurios savivaldybės palankiai vertina energiją taupančius sprendimus, tačiau joms vis dar labai trūksta apie tai informacijos, žinių apie tokių projektų finansavimą, todėl Žaliosios politikos institutas įsipareigojo ir jau pradėjo savivaldybėms teikti nemokamas konsultacijas apie išmaniųjų tinklų pritaikymą Lietuvos gatvių apšvietimui. Tikimės, jog novatoriškos ir taupios technologijos Lietuvoje pradės greičiau skintis kelią ir gatvės taps ne tik šviesesnės, bet ir saugesnės.