Chevronas – čia niekuo dėtas. Didžiulė naftos kompanija tiesiog daro tai, kam ir buvo sukurta: siurbti naftą ir dujas, kur tik jų pavyks aptikti. Tokia šio verslo esmė ir tikslas – ne aplinkos apsauga, ne žmonių sveikata , o siurbimas ir pardavimas.
Be abejo, jei nebus galima kitaip, verslas skirs būtiniausią dėmesį ir aplinkai, ir sveikatai. Bet dėl atsakomybės už padarytą žalą derėsis, ar net bylinėsis, kietai.
Tautietis Valdas iš Kanados (pavardę ir adresą nurodęs), susirūpinęs mūsų aktualijomis, atsiuntė man straipsnį iš pagrindinio kanadiečių anglakalbių laikraščio „Globe and Mail„. Tai istorija apie tai, kaip Chevronas bylinėjasi tarptautiniuose teismuose su Ekvadoro valstybe, kad išvengtų šios šalies teismo priteistų, pagal piliečių ieškinius, 19 milijardų JAV dolerių baudų už padarytą didelę žalą aplinkai, neatsakingai siurbiant Ekvadore naftą. Gal ir išsisuks, juk stambi kompanija neretai turi daug didesnių pajėgumų, nei maża valstybė.
Ruoškimės ir mes. Ne kovoti su Chevronu: jo vietoje galėjo būti bet kuri kita naftos bendrovė, kažkieno intereesų atvesta į Lietuvą, ar pati suradusi šalį, kuri, praktiškai, negina nei savo gelmių turtų, nei žmonių sveikatos bei jų aplinkos.
Ruoškimės būti orūs savo šalies šeimininkai, kur valstybės vadovų durys taip lengvai neatsiveria vidutinio rango naftos kompanijų vadovams, o valstybės įstaigos, vietoje gynusios valstybės interesus , ima klusniai advokatauti investuotojais pasivadinusiems verslo magnatams.
Kad taptume orūs, turime susikurti solidžius įstatymus. Ar dabar mūsų teisinė bazė, reglamentuojanti dujų ir naftos reikalus solidi? Juokaujate. Lietuvos Vyriausybė, paskelbusi konkursą, toliau- visiškai atsisako savo suverenių galių, nes, pagal dabartinius įstatymus, Chevron ar bet kas kitas, laimėjęs konkursą, įgija teisę ir ieškoti, ir žvalgyti, ir išgauti, ir parduoti mūsų gelmių turtus ( kurie, pagal Konstituciją , priklauso Tautai).
O mums kas lieka? Kokia nors ilgalaikė investicija, ir toliau mums duosianti naudos? Anaiptol. Išsiurbtos naftovietės , nusausinti dujų telkiniai ir nedidukas įstatyme numatytas mokestis uż naftos ir dujų gavybą. Štai kodėl , nors ir turime naftos, netapome nei Norvegija, nei Kuveitu. Lygiai tas pats būtų ir su skalūnų dujomis ir nafta, net jei turėtume šimtaprocentinių Europos mokslininkų įrodymų, jog hidraulinio plėšymo technologijos yra saugios.
Turime pataisyti įstatymus taip, jog savo gamtos išteklius patys valdytume: jei tikrai būtina, patys už savo pinigus żvalgytume ir patys spręstume, ką su jais daryti. Jei visi žmonės, kartu, nuspręstume, jog tai reikalinga, samdytume kokį ševroną, kad atliktų mums darbus už tam tikrą mokestį.
Pagal dabartinius mūsų vasališkus įstatymus, norint pradėti skalūninių dujų gavybą, nereika jokio atskiro poveikio aplinkai vertinimo. Poveikis aplinkai – didžiausia problema, kurią įvardija ir Europos Parlamentas savo rezoliucijose, ir Vokietijos mokslininkų atliktos studijos, ir JAV Aplinkos apsaugos agentūros raportas ir dar daugelis kitų rimtų tyrimų, kurių Lietuva , ko gero, net nėra pajėgi atlikti. Kodėl agresyvios hidraulinio plėšymo technologijos kelia tiek abejonių Vakarų Europai? Štai trumpa apžvalga įvairių studijų, kurias nėra jau taip sunku suprasti ir nespecialistams.
Norisi tikėti, jog Lietuvos mokslininkų darbo grupė atsižvelgs į Europos ir pasaulio ekosertų kritiškas išvadas ir išdrįs pareikšti savo nuomonę, o ne verslo interesams tarnaujančių politikų užsakytą išvadą.
Kol kas pasaulyje tik JAV ir Kanadoje komerciniu būdu pradėtos diegti agresyvios techologijos, kaip išgauti geologiniame sluoksnyje „užrakintas” dujas ir naftą, esančias daug giliau, nei įprasti konvenciniai dujų ar naftos telkiniai. Išradus galimybę techniškai atlikti giluminius daugybinius horizontalius gręžinius, greta tradicinių vertikalių, buvo sukurta vadinamoji „hidraulinio trupinimo” (hydraulic fracking) technologija. Pagal ją, didelėje teritorijoje netoli vienas kito gręžiami daugybiniai horizontalūs gręžiniai, į juos milžinišku slėgiu pumpuojama „želė”, sudaryta iš smėlio, vandens ir nuodingų chemikalų mišinio, kurio „receptą” išgaunančios kompanijos laiko paslaptyje.
Dalis chemikalų net nėra registruoti ES. Nuo slėgio , kelių kilometrų gelmėse esančioje uolienoje randasi daugybiniai trūkiai, dėl kurių uolienoje „užrakintos” dujos išsilaisvina ir per tuos pačius gręžinių vamzdynus pakyla į viršų. Viršuje esantys įrenginiai atskiria dujas nuo darbinio skysto mišinio ir paduoda į vamzdynus, o „darbinis” vanduo su chemikalais yra liejamas į atviras saugyklas, kur telkšo, kol atvažiuoja cisternos ir susiurbia utilizavimui.
Europos Sąjungos šalys į šias technologijas žiūri atsargiai, suprasdamos, jog Amerikos ir Europos kontinentų geologinė sandara yra skirtinga ir technologijos negali būti tiesiogiai pakartotos. Prancūzijos prezidentas F. Hollande’as pernai rugsėjį pareiškė, jog Prancūzijoje stabdomos šios technologijos, dėl galimų neigiamų pasekmių aplinkai ir žmonių sveikatai. Uždraudžiamos, nežiūrint fakto, jog Europoje būtent Prancūzijoje tikėtini didžiausi šių dujų kiekiai. Atsakydamas savo šalies karštakošiams, prakalbusiems apie naująjį ekonomikos suklestėjimą, Prancūzijos vadovas pabrėžė, jog šalies konkurencingumas negali būti didinamas žmonių sveikatos ir aplinkos žalojimo sąskaita.
Europos Komisija rengiasi paskelbti savo išvadas apie šių technologijų tinkamumą ES teritorijoje.
Europos Parlamentas rezoliucijoje ragina pataisyti ES Poveikio aplinkai vertinimo direktyvą, kad skalūninėms dujoms ir naftai būtų taikomi specialūs reikalavimai. Jungtinės Karalystės Durhamo universitetas atliko nepriklausomą tyrimą, kuris teigia, jog didelio slėgio hidraulinio skaldymo techologijos gali užteršti aukščiau esančius gruntinius vandenis, nes atsiradę trūkiai gali nusidriekti daug aukščiau, nei manyta. Šios šalies vyriausybinė aplinkos apsaugos agentūra pateikė išvadas, jog tose vietovėse , kur esama požeminio vandens telkinių šios technologijos neturi būti taikomos. Požeminiai vandens telkiniai yra pats didžiausias Lietuvos gamtos turtas, kurio neturi daugelis kitų Europos šalių.
Galima būtų vardinti dar daug kitų technologinių niuansų, kaip, pavyzdžiui, ženklus metano dujų nuotėkis gavybos vietoje. JAV valdžios institucijos jau svarsto apie privalomų metano gaudyklių diegimą gavybos vietose, kad apsaugotų žmones nuo dujų tekėjimo … iš vandens čiaupų. Arba, faktą, jog šioms technologijoms reikia suvartoti milijonus kubinių metrų gėlo vandens, kuris paskui tampa užnuodytu, jį reikia tinkamai utilizuoti. Ar įmanoma tai padaryti saugiai ir kur? Tvirtų atsakymų kolkas negirdime. Tik Geologijos tarnybos vadovo optimistinius ir savo kėdę tausojančius pareiškimus, esą, Lietuvoje viskas bus gerai.
Turime pataisyti savo įstatymus taip, kad poveikio aplinkai vertinimas būtų privalomas kiekvienoje stadijoje – ir žvalgybai, ir gavybai atskirai.
Pagal dabartinę tvarką, naftos kompanijai išduodamas vienas bendras leidimas – angliavandeniliams apskritai. Tai reiškia, jog verslo kompanijos gali daryti ką nori: žvalgyti ir išgauti įprastą naftą bei dujas, skalūnines, arba ir viena, ir kita, arba agresyvias technologijas taikyti jau išeksploatuotuose gręžiniuose, taip ten dar išgaunant papildomos naftos ir pan.
Blogai, mūsų žemėje negalima daryti, kas tik šaus į galvą.
Todėl turime įstatymuose įteisinti reikalavimą, jog nekonvenciniai angliavandeniliai – taip tarptautiniame leksikone vadinami skalūnų dujos ir nafta- būtų ir Lietuvoje išskirti į atskirą grupę, ir visa su jais susijusi veikla būtų reglamentuojama atskirai nuo įprastų naftos ir dujų technologijų.
Demokratija. Pagal tarptautinę Aarhuso konvenciją, kurią Lietuva ratifikavusi, visuose projektuose, kurie gali turėti įtakos aplinkai ar žmonių sveikatai, visuomenė privalomai turi dalyvauti sprendimų priėmime. Tai reiškia, jog reikia ne tik informuoti Žygaičių ir kitų susijusių vietovių gyventojus, bet ir gauti jų pritarimą, išsamiai išdiskutavus problemą.
Geologijos tarnybos vadovas Seimo Aplinkos apsaugos komitete teisinasi, jog į skelbtą aptarimą vietos gyventojai neatėję, todėl užskaityta, jog jie neprieštarauja. Kodėl , tuomet, tie patys gyventojai gausiai atvyko į Seimo komiteto posėdį, ieškodami užtarimo, teisybės ir atsakymų į paprastus klausimus apie savo žemės, ūkių ir šeimos pragyvenimo šaltinių likimą?
Stabdykime sutarčių pasirašymą su naftos ir dujų kompanijomis, kol neturėsime kompetetingos Europos Komisijos nuomonės , ar šios technologijos mūsų kontinente išvis yra priimtinos , ir kompetetingos Lietuvos mokslininkų nomonės. Jei to nepadarysime dabar, gali tekti mokėti tarptautinėms korporacijoms milžiniškas baudas dėl ” teisėtų lūkesčių pažeidimo”. Taip užkirsime kelią nežabotam mūsų išteklių naudojimui, darant žalą aplinkai.
Galiausiai, sutelkime visą politinį dėmesį ne iškastinio kuro alinančiai gavybai vykdyti, o energijos vartojimo efektyvumui didinti (elektros ir šilumos energijos taupymo programos- sąžininga ir teisinga gyvenamųjų namų ir savivaldos bei valstybinių įstaigų renovacija), taip pat – atsinaujinančių išteklių – biomasės, vėjo ir saulės energetikos- efektyviai ir skaidriai plėtrai užtikrinti. Netiesa, kad toks kelias perbrangus Lietuvai. Galbūt – neparankus dujų ir branduolinės energetikos oligarchams bei jiems dirbantiems politikams. Bet savo šalyje turime teisę spręsti patys.