Vilnius – sparčiai augantis miestas ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir gyventojų skaičiumi bei teritorine miesto plėtra. Visa tai sostinei kuria papildomus iššūkius. Pavyzdžiui, dėl miesto plėtros tenka spręsti, kaip užtikrinti, kad gyventojai vartotų geros kokybės geriamąjį vandenį. Tuo tarpu intensyvus miesto centro užstatymas kelia žaliųjų zonų ir biologinės įvairovės apsaugos klausimus. Kaip ekspertai vertina esamą sostinės aplinkos būklę ir kokių sprendimų reikia, kad situacija keistųsi?

Kas lemia geriamojo vandens kokybę?

Vilniaus centre gyventojai naudojasi centralizuota geriamojo vandens tiekimo sistema, kurio kokybe rūpinasi vandens tiekėjas, tačiau kai kurie miesto pakraščiuose ar užmiestyje įsikūrę gyventojai vandens tiekimu turi pasirūpinti patys. Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja Jurga Arustienė teigė, kad individualiam vandens tiekimui užtenka legaliai įrengto gręžinio ir Lietuvos geologijos tarnybos išduoto gręžinio paso. 

Prieš tokį dokumentą išduodant yra atliekamas vandens tyrimas ir įvertinama jo kokybė, tačiau pats įvertinimas yra tik rekomendacinio pobūdžio, nes higienos norma, kuri nusako reikalavimus geriamajam vandeniui, individualiam tiekimui nėra taikoma. Kitaip tariant, Lietuvos geologijos tarnyba negali uždrausti vartotojui naudoti net ir blogo gręžinio vandens. Kiekvienam gręžiniui yra nustatoma 5 metrų apsauginė zona, tačiau už visą gręžinio priežiūrą ir vandens sudėtį yra atsakingas pats gyventojas.

Žaliosios politikos instituto ir Vilniaus miesto savivaldybės organizuotame seminare „Vilniaus aplinkos būklė – kur esame?“ ekspertė įvardino ir pagrindinius reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti geriamasis vanduo – jis turėtų būti bekvapis, bespalvis, priimtino skonio ir jame neturėtų būti pavojingų teršiančių medžiagų. Gyventojams svarbu įvertinti mikrobiologinius vandens rodiklius ir įsitikinti, kad jame nėra žarninių lazdelių bei enterokokų. Taip pat būtina įvertinti toksinius rodiklius, kurie nusako nitratų ir nitritų, fluoridų, boro, cianido, sunkiųjų metalų ir kitus rodiklius. Tiesa, vandens kokybei įtaką daro ir gręžinio konstrukcija, jo izoliacija ir priežiūra, fiziniai-geografiniai veiksniai, aplinkos tarša ir kt.

J.Arustienė pastebėjo, kad didžiausia tikimybė susidurti su prastos vandens kokybės problema kyla tiems gyventojams, kurių gręžiniai įrengiami netoli buvusių taršos židinių, pavyzdžiui, sąvartynų, didelių naftos bazių ir pan. Priemiesčiuose gyventojų vandens kokybę dažnai veikia žemės ūkio veikla ir netinkamas nuotekų tvarkymas. Todėl ekspertė gyventojams rekomendavo tinkamai prižiūrėti vietinius nuotekų valymo įrenginius, saugoti gręžinio aplinką ir reguliariai stebėti vandens kokybę.

Kokį vandenį vartoja vilniečiai?

Geologijos tarnybos duomenimis, vandens kokybė daugumoje vandens gręžinių Vilniaus apylinkėse yra gera. Dažnai Vilniaus regione fiksuojamas didelis geležies kiekis, tačiau ekspertų įsitikinimu, geležis sveikatai nekenkia. Dar vienas gyventojams svarbus, tačiau higienos normose nenumatytas rodiklis yra vandens kietumas. Magnis ir kalcis, kuris lemia vandens kietumą, yra naudingas žmogaus organizmui, tačiau gali kenkti buities prietaisams, todėl specialistai dažnai rekomenduoja atskirti vandenį ir ūkinėms reikmėms naudoti minkštintą vandenį, o gėrimui ir maisto ruošimui vartoti natūralų.

Ypač jautri tema – nitratų koncentracija. Gamtiniame vandenyje ji siekia mažiau nei 5 mg/l, leidžiama norma – 50 mg/l. Kai nitratų kiekis vandenyje viršija 25 mg/l, galima teigti, kad jis paveiktas žmogaus generuojamos taršos. Dažniausia to priežastis – netinkamai tvarkomos nuotekos. Anot specialistės, Vilniaus apylinkėse yra tokių teritorijų, kur nitratų koncentracija viršija normas ir nėra kokybiško vandens, todėl gyventojams tenka rinktis ypač gilius gręžinius. 

Sostinėje dar galima rasti ir vandens šaltinių, kai kurie gyventojai jų vandenį noriai naudoja, tačiau ekspertai tikina, kad kai kurių šaltinių vandens verčiau negerti. Vandens kokybės monitoringą atliekančios bendrovės „DGE Baltic Soil and Environment“ vadovo Gedimino Čyžiaus teigimu, dažnai gyventojai klaidingai mano, kad šaltinio vanduo yra kur kas sveikesnis nei tekantis iš čiaupo. Anot jo, Antakalnio ir Žvėryno šaltiniuose fiksuojama padidėjusi nitratų koncentracija, todėl šių šaltinių vandens reguliariai naudoti nerekomenduojama, o ypač – keisti juo centralizuotai tiekiamą vandenį. 

Miestas vystomas biologinės įvairovės sąskaita

Aplinkosaugininkai tikina, kad miestas turėtų rūpintis ne tik gyventojais ir oru, kuriuo jie kvėpuoja, ar vandeniu, kurį jie vartoja, bet ir biologinės įvairovės apsauga. Paskutinis biologinės įvairovės monitoringas Vilniaus mieste buvo atliktas prieš ketverius metus ir nustatyta, kad naujai įsikuriančių gyvenamųjų namų kvartaluose biologinės įvairovės būklė – itin prasta. Gera situacija buvo fiksuojama tik saugomose teritorijose (Verkių ir Pavilnių regioniniuose parkuose), o tai, anot Aplinkosaugos koalicijos atstovės Karolinos Gurjazkaitės, įrodo, kad saugomos teritorijos turėtų būti plečiamos.

„Vystant miestą biologinė įvairovė nėra įtraukiama kaip integrali miesto vystymo dalis. Tai reiškia, kad mes statome namus, vystome kelius ir visa tai darome gamtos sąskaita. Laimei, priklausome Europos Sąjungai, o ji jau yra apgalvojusi, kaip keisti šią situaciją. Šiemet buvo išleista labai ambicinga ES biologinės įvairovės strategija, kurios tikslas iki 2030 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą“, – seminare teigė K. Gurjazkaitė.

Šioje strategijoje numatyta, kad miestai, kuriuose gyvena bent 20 000 gyventojų, turėtų turėti plataus užmojo miesto žalinimo planą. Miestai turėtų žymiai sumažinti neigiamą poveikį pažeidžiamoms rūšims ir buveinėms, pakeisti apdulkintojų populiacijos mažėjimo tendenciją, jautriose teritorijose, pavyzdžiui, ES miestų žaliosiose zonose nenaudoti jokių cheminių pesticidų ir atkurti sąlygas laisvai tekėti bent 25 000 km upių. 

Aplinkosaugos specialistė kritiškai vertino miesto bandymą sukti žaliuoju keliu diegiant žaliąsias saleles. Jos teigimu, iniciatyva yra gera, tačiau neatliepia biologinės įvairovės poreikių ir neatlieka klimato kaitos švelninimo ar visuomenės aplinkosauginio švietimo funkcijų. Tiesa, savivaldybė neseniai paskelbė dešimt Vilniaus urbanistikos ir architektūros taisyklių, tačiau ekspertė ir jas įvertino kritiškai, kadangi jos požiūriu, taisyklėse numatomas kraštovaizdžio saugojimas ir žaliųjų erdvių plėtimas tik per estetikos prizmę. Jos įsitikinimu, miestui reikėtų platesnio požiūrio, kad šios erdvės ir visa žalioji miesto infrastruktūra prisidėtų prie ekosisteminių paslaugų, saugotų biologinę įvairovę ir padėtų prisitaikyti prie klimato kaitos. 

K. Gurjazkaitė pasiūlė miestui sprendimus, kaip tinkamai tvarkyti želdinius, lapus ir negyvąją medieną, kaip saugoti apdulkintojų, čiurlių ir šikšnosparnių buveines, kaip palengvinti varliagyvių, lašišinių žuvų migraciją ir apsaugoti jų nerštavietes. Kaip gerosios praktikos pavyzdį mieste ji įvardino natūralia pieva virtusią Neries upės pakrantę, kuomet miesto savivaldybė atsisakė perteklinio pievų šienavimo. Taip pat teigė, kad miestai dažnai pasižymi didesne biologine įvairove nei kaimiškos teritorijos, nes čia nėra vykdoma žemės ūkio ar miškininkystės veikla.

Visą ekspertų diskusiją galite peržiūrėti čia:

Taip pat skaitykite – Kokiu oru kvėpuoja sostinės gyventojai?

Projektą „Vilniaus aplinkos apsaugos forumas 2020“ įgyvendina Žaliosios politikos institutas bendradarbiaudamas su Vilniaus miesto savivaldybe, naudojant Aplinkosauginio švietimo rėmimo programos lėšas. 

Share This